Nebylus lyg vėjo šuoras, nerimas persmelkė jos širdį.Šiam jausmui žodžiai nereikalingi..Pakanka vieno menko jo kvėptelėjimo ir paprasčiausiai žinai, kad tai jis.Tylus, neapčiuopiamas ( nebent ašaromis ) bekvapis, akimis nepastebimas ir niekuomet nelaukiamas.Tačiau, šį kartą ji nujautė jo artėjimą.Lyg nejaukų šnopavimą sau į nugarą, ji nujautė atsėlinantį pavojų širdžiai - nerimą.O galbūt ir baimę? Jugi nerimas ir baimė vienas nuo kito tiek mažai skiriasi.Net nepajunti, kaip vienas perauga į kitą.Nepastebi.O galbūt ir nenori pastebėti..
Šį kartą jos mintyse šmėstelėjo mintis apie galimybę Jo netekti.Argi tai būtų jau taip baisu?Į šiuos klausimus ji atsakyti negalėjo, tačiau gerklėje jautė vis didėjantį nerimo, baimės, praradimo jausmo gniutula, kuris turbūt jau ir taip daug ką pasako.. Iš tiesų ji per mažai stengėsi jį išsaugoti..Jai visuomet taip nutinka.NESPĖJA APSIDAIRYTI IR SUSIVOKTI KOKS JIS JAI BRANGUS IR JIS JAU PRANYKSTA KITAME ŽVILGSNYJE IR ŠYPSENOJE, KURIŲ JI JAM PAŠYKŠTĖJO.. Ir tai būdavo didžiasia bausmė.
O svfarbiausia, kad ji visuomet žinodavo, kad viskas baigsis būtent taip.Tačiau niekuomet nesistengdavo ką nors pakeisti...Iš baimės..O gal iš nenoro sugriauti to, kas taip gražu?..