Jis tyliai nuslinko dangum,
Nepaliko nei pėdų, nei ženklo būvimo..
Sustingo tik žvaigždės vienišumą pajutusios,
Ir švelniai nutekino po ašarą žemėn.
Tau oda pašiurpo pajutus lašus,
Tokius tyrus, nebylius, lengvus..
Ir tik nakties glėbyje jas matyti gali,
Tas gailias ašaras naktinio dangaus.