Jean Genet: "Šios knygos tonas rizikuoja papiktinti blogesnes sielas, ne geresnes" ;)

"MONSTRO" režisierei Patty Jenkins koją pakiša jos pačios „New York Times“ deklaruota filmo kūrimo koncepcija – esą jai buvo svarbu ne tik atskleisti tiesą, bet ir rasti pusiausvyrą tarp vyrus medžiojusios lesbietės ir feminizmo herojės charakterio kūrimo. Nenuostabu, kad filme režisierė tarsi pateisina ir net gaili žudikės. Nepaisant to, jog paskutinės jos aukos – paprasti, niekuo dėti ir net neiškrypę vyrai.

Ši takoskyra tarp gana romantiško lesbianizmo bei agresyvaus ir režisierės kiek dirbtinai brukamo agresyvaus, tiesiogiai prieš vyrus nukreipto feminizmo konteksto minimizuoja istorijos įtaigumą. Kažin, ar gali būti priimtini filme ryškėjantys požiūrio, kad kiekviena lesbietė yra feministė, nes turi apginti (kartais ir radikaliomis priemonėmis) savo teisę į meilę vyriškame pasaulyje, kontūrai? Nors režisierės pozicija verčia prisiminti kontraversišką posakį, kad feminizmas yra teorija, o lesbianizmas – praktika.

Filme, kuriame pirmąkart buvo nufilmuotas lesbietiškas bučinys (kai Marlene Dietrich pabučiavo savo partnerę „Žydrajame angele“ 1930 m.), homoseksualūs santykiai buvo pateikti kaip femme fatale bruožas (kaip ir juostoje „Fatališka moteris“). Tačiau „Monstrėje“, kaip ir „Pabučiuok mane“, iš dalies „Fridoje“ ar „Valandose“ homoseksualumas yra išvalytas nuo dekoratyvumo ir, pasak L.Kreivytės, analizavusios moters rolę šiuolaikiniame repertuare, pateikiamas kaip socialinės mimikrijos forma, veikiau įtvirtinančia, nei griaunančia galiojančias normas.

Šį rakursą atskleisti padeda ir aktorių duetas – kampuota strazdanota prasigėrusia kekše paversta C.Theron ir vyriško kirpimo paauglė, labiau primenanti drovų jaunuolį, C.Ricci. Jų lesbietiškos meilės scena tikrai nei iš tolo neprimena grakščiai besiraitančių dviejų tobulų moterų kūnų pornografiniuose filmuose, kuriuose net lesbianizmas išnaudojamas vyriškam geiduliui patenkinti.