Skruzdės infarktas

Buvo devynios valandos to ryto, kai dar buvo vasara.
Buvo vėlus rytas, tos dienos, kai dar nebuvo rudens.
Jai atsitiko ten, už miesto.
Jai atsitiko ten, bevardėje pievoje, šalia miško.
Iš lėto, bet manęs nekankindama, ropojo skruzdė.
Iš lėto, bet net su sunkiu nešuliu skubėjo namolio.
Skruzdė buvo darbininkė, eilinis kareivis.
Skruzdė nešė šapelį savo būstui paremti.
Iš lėto ji mirė, bet manęs nekankindama.
Iš tikrųjų skruzdė buvo nebegyva, kai aš ėmiau.
Kai ėmiau kankinti save, skruzdė tįsojo.
Kai ėmiau kasti jai kapelį, ji vis dar tįsojo.
Niekas jos neatsiėmė, ji priklausė man, nes buvo vasara.
Niekas manęs neatsiėmė, aš priklausiau jos kapui.
Nes vasara ėjo galop, šalia miško, pievoje.
Nes vasara ėjo paskui mirtį, kankinančio skausmo rimtį,
Kažin, ar rasčiau dabar tą gyvą kapą.
Kažin, ar tikrai tuomet buvo 9 valandos ir vasara.

1990 10 05