Šiandien liepė užversti visas kortas. Prisiminiau senas partijas. Visus bandymus atsilošti.  Kartais pasidavimus dėl kito laimėjimo. O kartais tiesiog žaidimo stebėjimą. Sako jis be taisyklių, bet kažkodėl vistiek kasdien turiu mokytis naujų. Juokiuosi. Nes kiekviena partija darosi vis labiau nestebinanti. Bet paradoksaliai tas daro žaidimą vis įdomesnį. Parašyčiau milijoną pjesių apie milijoną partijų, kartais stebimų, girdimų, o kartais tų, kuriose žaidžiu pati.
Kaip sunku nerodyti jų. Ypač tokiais vakarais. Juk atrodo atversčiau ir viskas pasidarytų taip paprasta. Bet jau bandžiau, pralaimėjo visi. Ir kažkodėl vistiek taip dabar sunku jas laikyti užverstas. Bet po ilgo laiko, atvertęs vieną pajunti, kad taip ir turėjo būt. Myliu šitą žaidimą, nors matyt niekad jo neišmoksiu žaisti. Sugrįža tie patys žaidėjai, ateina nauji. Ir kiekvieną kart stebiesi, kaip viskas tampa vis mažiau įspūdinga.
Šiandien baigiu partija su savo pasaulio piliečio figūrėle. Kurią rinksiuos rytoj nežinau.