M.

Priliesk ir rodos sprogs žiedeliai mano čakrų
Akių žalumas Tavo akina iš lėto.
Mes tarsi lilą šokam prie Tibeto,
Bučiuoji lūpas lyg maldas šnabždėtum.

Ir taip saldu, kad figos čia jau būtų karčios.
Į saują pila rytmetis mums šviesą
Ir Tavo vardas tapęs mano mantra,
Nirvana širdį man užlieja.