Žiūrėdama į veidrodį šiandiena pamačiau daug keistų dalykų... akimirkos sąstingį, pieno baltumą, dvi keistai judančias orbitas ir vyšnių spalvos šypseną,, kažkodėl visai nesinori užsimerkti, nors ir žinau kad iškart užmigčiau, tačiau dar  šią akimirką norisi pabūti gyvai. Miegas man lyg išėjimas iš tos pieno baltumo ir vyšninio raudonio atspalvių paletės į kitą erdvę, ten gyvastį palaiko ne spalvos, ten nėra juodos raudonos ar baltos, gėrio blogio ar skaisčios meilės, ten daugiau formų, aštrių ir bukų kampų, ir tarp jų gera, kadangi užlipus ant smailios adatos, visada žinai jog neįsidursi o vėliai grįši atgal į koloritų šalį, ir nesvarbu ar bilietas atgalios bus tavo kišenėje ar jį bus pasisavinęs vėjas, tame nakties troleibuse visuomet gali pavirsti į zuikį, kurį visuomet ūsuotas vairuotojas parveš  namo.