Margi sakalai

Prie to kranto kur pienės auksinės žydėjo,
aš mačiau kaip aušra vakar rytą tekėjo.
pamanysi, kad kvaila tiesiog tai stebėti?
ne, nė velnio, tu man pavydėsi...
pavydėsi, nes niekad tu to nesuprasi,
nesuprasi, kaip tąkart kai mane pamatei,
pamanei, kad beprotė tik dangų taip stebi,
aš stebėjau kaip kyla margi sakalai...
ir dabar kai skaitai tu,
taip tu,,, mielas“ drauge,
aš tikiu tuo taip smarkiai, kaip Dievu kunigai,
kad ir šįkart tau dausos rodos per menkos, nes galvos tu pakelti, tiesiog nedrįsai...
Bet nesmerksiu tavęs už tą menką pasaulį,
kurį vienas tik tu sau tokį kurį, kaip kažkas yr pasakęs:,, užteks vietos po saule“, tik baugu, jog ir saulė tau dar per toli...

Prie to kranto kur pienės auksinės žydėjo,
kur į dangų pakilo margi sakalai,,,
aš likau, aš likau ten taip tykiai stovėti,
ir nė motais kad gal ir atrodžiau kvailai...