Kūju ir kaltuvu šianakt prikaliau lyg plokščią vinį išsišiepusį mėnulį, jis šypsosi dabar už stiklinės uždangos.. sausais klijais, lyg drebančiais vaiko pirštais iš folijos kirptas blizgančias žvaigždes nedrąsiai lipdžiau dangaus skliaute, tad jos greitai gali nukristi žemėn. jau seniai sudžiuvusiais dažais-akvarele, bandžiau nulietiu skaisčiai žydrą dangų, bet spalvos buvo susimaišiusios, tad vėl dangus gavosi drumzlinas ir niūrus, neaiškios spalvos, lyg diena būtų apglėbusi tamsią naktį, arba atvirkščiai... o sena vaškine kreidele piešiau lygų apskritimą, kurį norisi vadinti Saule...
Vertėtų pasidomėti esė bruožais ir subtilybėmis. Tai ne esė. Ir net sunku vertinti teigiamai vieną pastraipą, žodžių kratinį, neturintį jokios idomios informacijos. Skubota.