Naktis. Kambaryje iš gyvųjų esu tik aš, bambukas ir kaktusas. Visa kita tik mediena, plastmasė ir betoninės sienos. Šįvakar net negalvojau maigyt klaviatūrą, nes galva buvo tuščia, bet staiga.. Ėjau tik parūkyt tą nelemtą cigaretę, eilinę, niekuo neišskirtinę, bet ji kažkaip širdį sukėlė graudulį. Užėjus į kambarį žvilgsnis užkliuvo už Kalėdinių dovanų maišelių. 5 ar 6 jų buvo, bet tai nesvarbu, priėjau ir pažiūrėjau kas viduje. Viename iš jų buvo tokia šilta pliušinė pelytė, kuri tikriausiai ir sukėlė tokį skausmą viduje. Ištraukiau ją iš to popierinio narvo, laikiau rankose ir staiga prisiminiau vaikystę. Tokią spalvotą, kurioje buvo dovanojami minkšti žaislai ir visokie niekučiai, kurie priversdavo džiaugtis taip, lyg tai būtų svarbiausiais daiktas tavo gyvenime. Gaila, bet tas žaisliukas ne man. Jis kitiems, vienai iš giminaičių dukteriai. Ne man. Nejaugi mano artimieji nesuvokia, kad man nereikia kažkokių didelių dovanų ar pasakymų „Eisim ir išsirinksi kokio tu nori“ ar kažko panašaus. Man suteiktų džiaugsmo tas pliušinis, toks nekaltas žaisliukas, kuris gulėtų lovos galvūgalį ir primintų man tave, Mama. Bet mamoms tikriausiai atrodo, kad kuo didesnis vaikas, tuo didesnės dovanos jam reikia. Gaila, bet aš ne toks.  Viduje siaučia prisiminimai apie kiekvienas Kalėdas. Puse, ar net daugiau jų buvo ne tokios, jos buvo be Mamos. Mama dirbdavo, dirbs ir per šias Kalėdas. Taip! Yra tėvas. Bet žinau, kad kaip ir per kiekvienas tokias Kalėdas man trūks jos, tos, kuri mane išnešiojo ir pagimdė. Kuri mane maitino ir auklėjo, nesvarbu, kad išaugau toks, kokio ji nesitikėjo. Bet ji stengėsi. Plakėsi, kaip žuvis į ledą, kad tik man būtų gerai ir už tai aš jai sakau tik AČIŪ. Šito ji neskaitys, niekad nedaviau skaityt tai, ką rašau ir, manau, šiuo metu nereikia. Dar kas suvirpino širdį ir pakartino vakarą, tai tas, kad kartais jauties reikalingas vien dėl to, kad turi kažką, kas kitiems tuo metu yra naudinga. Tave prisimena tik tada, kai jiems kažko prireikia. O jeigu aš to neturėčiau? Neturėčiau išvis nieko, kas tuomet? Nebebūčiau reikalingas? Suaugai ir viskas? Ne! Kiekvienam iš mūsų, nors kiti ir nenori pripažint, reikia tėviškos meilės. Brangių žmonių supratimo ir vertinimo tavęs, kaip asmenybės, o ne kaip daikto turėtojo. Ne visiems, tik kai kuriems, bet tie, kai kurie, man yra brangūs ir iki šiol nesuprantu ar esu reikalingas vien dėl paslaugos, ar ir šiaip mane pamatyt nori. Manau, liksiu neišsiaiškinęs. Gal.. Su laiku.. Atsijungiu.