Naktis. Kambaryje iš gyvųjų esu tik aš, bambukas ir kaktusas. Visa kita tik mediena, plastmasė ir betoninės sienos. Šįvakar net negalvojau maigyt klaviatūrą, nes galva buvo tuščia, bet staiga.. Ėjau tik parūkyt tą nelemtą cigaretę, eilinę, niekuo neišskirtinę, bet ji kažkaip širdį sukėlė graudulį. Užėjus į kambarį žvilgsnis užkliuvo už Kalėdinių dovanų maišelių. 5 ar 6 jų buvo, bet tai nesvarbu, priėjau ir pažiūrėjau kas viduje. Viename iš jų buvo tokia šilta pliušinė pelytė, kuri tikriausiai ir sukėlė tokį skausmą viduje. Ištraukiau ją iš to popierinio narvo, laikiau rankose ir staiga prisiminiau vaikystę. Tokią spalvotą, kurioje buvo dovanojami minkšti žaislai ir visokie niekučiai, kurie priversdavo džiaugtis taip, lyg tai būtų svarbiausiais daiktas tavo gyvenime. Gaila, bet tas žaisliukas ne man. Jis kitiems, vienai iš giminaičių dukteriai. Ne man. Nejaugi mano artimieji nesuvokia, kad man nereikia kažkokių didelių dovanų ar pasakymų „Eisim ir išsirinksi kokio tu nori“ ar kažko panašaus. Man suteiktų džiaugsmo tas pliušinis, toks nekaltas žaisliukas, kuris gulėtų lovos galvūgalį ir primintų man tave, Mama. Bet mamoms tikriausiai atrodo, kad kuo didesnis vaikas, tuo didesnės dovanos jam reikia. Gaila, bet aš ne toks.  Viduje siaučia prisiminimai apie kiekvienas Kalėdas. Puse, ar net daugiau jų buvo ne tokios, jos buvo be Mamos. Mama dirbdavo, dirbs ir per šias Kalėdas. Taip! Yra tėvas. Bet žinau, kad kaip ir per kiekvienas tokias Kalėdas man trūks jos, tos, kuri mane išnešiojo ir pagimdė. Kuri mane maitino ir auklėjo, nesvarbu, kad išaugau toks, kokio ji nesitikėjo. Bet ji stengėsi. Plakėsi, kaip žuvis į ledą, kad tik man būtų gerai ir už tai aš jai sakau tik AČIŪ. Šito ji neskaitys, niekad nedaviau skaityt tai, ką rašau ir, manau, šiuo metu nereikia. Dar kas suvirpino širdį ir pakartino vakarą, tai tas, kad kartais jauties reikalingas vien dėl to, kad turi kažką, kas kitiems tuo metu yra naudinga. Tave prisimena tik tada, kai jiems kažko prireikia. O jeigu aš to neturėčiau? Neturėčiau išvis nieko, kas tuomet? Nebebūčiau reikalingas? Suaugai ir viskas? Ne! Kiekvienam iš mūsų, nors kiti ir nenori pripažint, reikia tėviškos meilės. Brangių žmonių supratimo ir vertinimo tavęs, kaip asmenybės, o ne kaip daikto turėtojo. Ne visiems, tik kai kuriems, bet tie, kai kurie, man yra brangūs ir iki šiol nesuprantu ar esu reikalingas vien dėl paslaugos, ar ir šiaip mane pamatyt nori. Manau, liksiu neišsiaiškinęs. Gal.. Su laiku.. Atsijungiu.

Ar galite gyventi be sekso? Kiek laiko? Paskutiniu metu visi dėl sekso pamišę. Atsiverti žurnalą, ten turi būti būtinai parašyta apie seksą, kitaip būtų nesėkmingas numeris. Įsijungi TV, o ten rodo kaip koks kresnas dėdė dulkina liauną mergužėlę. Na taip, ten rodo taip vadinamą „Soft-porn“ bet vienaip ar kitaip pateikiama, kaip sekso scena. Radijo programos, kurios mano ausis pasiekia labai retai, irgi būtinai turi ką nors užsimint apie seksą. Gerai pagalvojus, mums galvoje vietoj smegenų- triušiukai dulkinasi. Senesniais laikais, tai buvo lyg ir slepiama. Senoliai mums seka pasakas, kad jie ten iki vestuvių vos ne bučkiais ir tik į žandą dalindavosi, bet taip iš tiesų nelabai buvo. Tas apdainuotasis, aprašytasis ir išaukštintas rūtų vainikėlis(nekaltybė) nėra tai apie ką mes galvojame. Tai senasis kontraceptikas. Vartydavosi lovoj senoliai mūsų kaip išprotėję, tik va gerdavo rūtų nuovirą ir nepastodavo, o jeigu jau pastodavo tai ir žiedus tekdavo mainyt. Bet anksčiau būdavo vis viena kažkokia intriga, o dabar kas. Nusivedei panelę į barą, pasėdėjot, o už kelių valandų jau žiūrėk imtynės lovoj prasideda. Ir dar kaimynui už sienos miegot neleidžiat, jeigu lova sena. Na nesakau, ne su visom taip, bet didžioji dauguma tai tikrai. Ką galvoji eidamas į plotą ar į klubą kokį? Susimąstei? Teisingai, galvoji reikia nusigriebt kokią, kur duotų ir slankiot šalia visą vakarą, o už tai gaut apdovanojimą naktį. Taip jau yra. Ką gali pasakyt apie paną, kuri va pradeda su vaikinu draugaut(taip atrodo dabar vadinama) ir jau pirmą vakarą dulkinasi iki pamėlynavimo? Pabūna su juo mėnesį kokį, nusibosta ir eina naujų sugulovų ieškot. Aš galiu atsakyt, bet dabar net nežinau, kaip čia gražiau išsireiškus. Rusiškai lyg ir negražu, tai gal lietuviškai tariant „p*sama mėsa“. Manau taip. Ir gauna titulą paskui, tokį kaip „Miesto kalė“ ar dar kokį ir skundžiasi, kad visi ja padaryt nori. Reta kur besutiksi tokią, kur dar pasilaužytų bent pora savaitėlių, o ant žiemos, kaip pastebėjau, išvis stogas visiem nučiuožė. Lipa pačios panos. Ateina toks momentas kai jau šlykštu pažiūrėt, bet ką jau čia, tokia ta realybė. Vartykitės kiek įmanydami ir niekada neturėsit problemų su kraujotaka ar gimdos vėžiu, tik va ant kokio sifilio ar triperio galit užšokt, o jeigu dar ir gyvūnėlių pasigausite, tai jau iš viso ne kas.

...And they say that a hero can save us.
Im not gonna stand here and wait...

Būtent šitie žodžiai turėjo pradėt šita rašliavą. Kodėl? Priežastis tik viena. Vienintelė. Ji. Ta, kuri man neleido nuleist rankų, verkt ir liūdėt. Ta, kuri man davė labai stiprų spyrį į subinę, kad pradėčiau vėl judėt ir gyvent savo truputį primirštą gyvenimą. Prasidėjo viskas seniai ir net nesitikėjau, kad šis žmogus verks ant mano peties ir taip pat duos savąjį, kai man jo reikės. Keista, bet labai malonu ir gera.
Susitikau ją visai netikėtai, kai atėjau į barą tik pasedėt, išgert 40gr „Žalių Devynerių“ su juoda arbata ir paskaityti iš bibliotekos paimtą seną, nutriušusią ir pageltusiais puslapiais E.M.Remarko knygą. Žinojau, kad šįvakar ją vešiu namo ir mašina vėl bus pripildyta šilumos bei švytės nuo jos šypsenos. Taip ir buvo. Vežiau ne dėl to, kad tai būtų tarsi pareiga ar noras padėti, tai buvo noras pabūti su ja dviese. Tik dviese! Tuomet mūsų lūpos susilietė. Jos įsisiurbė vieną į kitą, nes buvo to labai pasiilgusios. Net per daug. Nors per daug ir nebūna. Nenorėjau niekur skubėt, norėjau džiaugtis Ja. Jaust šalia, liest, bučiuot. Galų gale girdėt jos balsą ir matyti akis, kurios tokios gyvos ir kerinčios, kaip reta.
Štai. Jau šviečia jos namai. Viskas, kas nuostabu- greit baigiasi. Bet kodėl?! Juk tai galėtų būti mūsų naktis, bet ne.. Mes negalėjom vienas kito paleist. Prisiglaudžiau prie jos ir sutraukiau jau beveik susmilkusią cigaretę. Po to dar viena. Tai tarsi pasiaiškinimas, kodėl neišvažiuoju, nors abu puikiai žinom tiesą. Iš plaučių išsiveržė paskutinis cigaretės dūmas, nuorūkos išlėkė per langą, o ji atsistojo ir išėjo, prieš tai pasakiusi žodžius, nuo kurių ašaros norėjo kauptis akyse. O mintyse skambėjo žodžiai: „Nepyk, kad negaliu mylėti tavęs...“ O gal ir galiu. Gal dar ne laikas. Gal vieną ryte pakilęs iš per trumpos lovos suprasiu, kad Ji yra ta vienintelė. Gal.. Tačiau šiuo metu yra kaip yra. Palydėjau ją žvilgsniu.
Jau važiuoju. Pirštai laiko cigaretę ir vairą. Skamba vis dar ta pati daina. Dar. Dar. Ir dar... Prieš akis jos veidas. Ant lūpų jaučiu jos minkštų ir saldžių lūpų skonį. Dar užuodžiu jos kvepalus. Jie jai labai tinka. Rankos taip ir siekia apkabint Ją, bet, deja, Ji jau išlipo.. Liko tik tuščia keleivio sėdynė ir jos šiluma. Plaukiu apšviesta gatve ir net nepajaučiu, kaip atsirandu prie namų. Užsigalvojau. Iškeliu kojas į lauka, paskutinį kartą pasižiūriu į tą vietą, kur jis sėdėjo ir nusišypsojęs, išlipu. Trinktelėjęs durim, paspaudžiu mygtuką, išgirstu pyptelėjimą ir apsisukęs nueinu. Į tamsą...