Williamas Faulkneris
(iš Nobelio premijos laureato kalbos, 1950 gruodžio 10d.)

  Žmogus turi atminti, kad žemiausias iš visų dalykų - baimė, ir išmokęs šią pamoką privalo baimę užmiršti amžiams, ir tegu jo dirbtuvėje nelieka vietos niekam kitam, išskyrus senąsias vertybes ir širdies tiesas, be kurių bet kokia istorija yra efemeriška ir pasmerkta užmarščiai - turiu omeny meilę, garbę, gailestį, išdidumą, užuojautą ir pasiaukojimą. Kol rašytojas to nežino, jo darbą lydi prakeiksmas. Jis rašo ne apie meilę, bet apie geidulį, apie pralaimėjimus, kur niekas nieko nepraranda, apie pergales, neteikiančias vilties (...) Jis rašo ne apie širdį, bet apie liaukas.