Williamas Faulkneris
(iš Nobelio premijos laureato kalbos, 1950 gruodžio 10d.)

  Žmogus turi atminti, kad žemiausias iš visų dalykų - baimė, ir išmokęs šią pamoką privalo baimę užmiršti amžiams, ir tegu jo dirbtuvėje nelieka vietos niekam kitam, išskyrus senąsias vertybes ir širdies tiesas, be kurių bet kokia istorija yra efemeriška ir pasmerkta užmarščiai - turiu omeny meilę, garbę, gailestį, išdidumą, užuojautą ir pasiaukojimą. Kol rašytojas to nežino, jo darbą lydi prakeiksmas. Jis rašo ne apie meilę, bet apie geidulį, apie pralaimėjimus, kur niekas nieko nepraranda, apie pergales, neteikiančias vilties (...) Jis rašo ne apie širdį, bet apie liaukas.

ir pagaliau paskutinis, ketvirtasis posmas, atradau:)

Tai sidabrinis tylėjimas kaltas,
Kad sidabrui sidabro gailiu,
Kai naujas rytas išaušta
Sidabru, sidabru, sidabru...

Dangus

Sidabriniam danguj - sidabrinis mėnulis,
Sidabriniam mėnuly - sidabrinė skylė,
Sidabrinėj skylėj - sidabrinės pasagos guli;
Sidabrinė laimė - sidabriniai vilties spinduliai.

Sidabriniam danguj sidabriniai debesys nardo,
Sidabrinės ir plunksnos jų;
Sidabre neužrašiusiam vardo
Sidabrinę meilę jaučiu.

Sidabriniam danguj sidabrinis nerimas plauko,
Neramiai sidabrinius sapnus užmirštu;
Sidabrinėj pievoj pro sidabro langą
Sidabriniai drugelai šoka tarp sidabro gėlių.

maždaug 2002-11-11

ir viską galima keisti... tik nepamenu tikros pabaigos:) ji turejo baigtis sidabru sidabru sidabru...
Kažkada praėjusiam gyvenime.