Kartais, kai atsigręžiu atgal pro petį, negaliu patikėti, kiek visko yra pasilikę praeityje, paskendę senose dulkėse ar dar bebandą suspindėti kaip tas patarlinis auksas pelenuose. Kiek daug sutikta, pamatyta, patirta, atrasta, mylėta ir nekęsta, pamiršta ar tiesiog pamesta...
Gera, kai turi kažką, ką gali prisiminti akimirką stabtelejęs ir pažvelgęs į savo praeities bagažą - tarsi į seną, nutrintą, bet taip ištikimai ir nuoširdžiai tau tarnavusį ir buvusį šalia visais gyvenimo atvejais lagaminą. Gera, net jei jo turinys nėra labai paglostantis širdį. Gera, nes tai esi tu - toks koks buvai ar tik norėjai būti, galbūt net toks, koks esi dabar ar dar būsi.
Matyt, čia ir yra dalis didžiausio džiaugsmo. Tai, kad nesvarbu, kas buvo ar koks buvai vakar, tu esi.
Čia ir dabar. Šiandien, kaip ir vakar.