Neramumai

Stiklinėm ašarom prabyla dangūs
Tai jų kalba, nors nebyli.
Trapučiai žmonės dūžta; brangūs,
Tik jiems to pasakyti negali.

Lieki nutildytas lyg baltas vėjas
Uždarius visus langus ir duris
Kol tyliai tyliai laikas priartėjęs
Apglėbęs švelniai mūsų neprarys.

Apsnigs atsiminimus žalios dulkės
Paslėps visus kampus tavoj širdy
Netruks nuvyst ir juodos tulpės
Augintos mano paslapty

Išblės ryškus geltonas jausmas
Nutrūks kaip karoliukai debesy
Nutils tiek jaudulio sukėlęs griausmas.
Tos stiklo kibirkštėlės tavoje aky.