Kūdikėliai



Prieš keletą metų dingo visi gyvūnai.
Mes atsibudome vieną rytą, ir jų tiesiog nebebuvo. Net nepaliko mums žinutės ir neatsisveikino. Taip niekad ir neišsiaiškinom, kur jie dingo.
Mums jų trūko.
Kai kurie galvojo, kad tai pasaulio pabaiga, bet taip nebuvo. Tiesiog nebebuvo gyvūnų. Nei kačių ar triušių, nei šunų ar banginių, jokių žuvų jūrose, jokių paukščių danguje.
Mes buvome vieni.
Mes nežinojome, ką daryti.
Kurį laiką klaidžiojom sutrikę, ir tada kažkas pastebėjo, kad tai, jog nebeturime gyvūnų, nėra priežastis keisti įprastą gyvenimą. Ne priežastis keisti mūsų valgiaraštį ar nebetestuoti produktų, kurie gali mums pakenkti.
Galų gale, mes vis dar turėjome kūdikius.
Kūdikiai nemoka kalbėti. Jie beveik nejuda. Kūdikis nėra racionalus mąstantis padaras.
Mes gaminome kūdikius.
Ir juos naudojome.
Kai kuriuos valgėme – kūdikių mėsa yra švelni ir sultinga.
Mes dyrėme jiems odą ir puošėmės ja – kūdikių oda minkšta ir patogi.
Kai kuriuos naudojome bandymams.
Atverdavome jų akių vokus, lašinome į akis skalbimo priemones ir šampūnus, po lašelį į kiekvieną.
Mes juos raižėme, plikinome ir deginome. Mes suspausdavome jų kaulus ir įtaisydavome elektrodus į jų smegenis. Mes išimdavome reikalingus transplantacijai organus, ir šaldėme, ir švitinome.
Kūdikiai kvėpavo dūmais, jų venomis sruveno vaistai, kol galutinai užtrokšdavo arba kol jų kraujas liaudavosi tekėjęs.
Žinoma, tai buvo sunku, bet būtina.
Niekas negalėjo to paneigti.
Kai gyvūnai dingo, ką dar galėjome daryti?
Kai kurie žmonės, aišku, skundėsi, bet juk visada tokių atsiranda.
Ir gyvenimas grįžo į normalias vėžes.
Tik...
Vakar dingo visi kūdikiai.
Mes nežinome, kur jie išėjo. Mes net nematėm jų einančių.
Nežinia, ką darysim be jų.
Bet mes ką nors sugalvosim. Žmonės juk protingi. Tai mus ir iškelia aukščiau už gyvūnus ir kūdikius.
Mes ką nors sugalvosim.


Neil Gaiman - Babycakes