Apie:
Rusų poezijos kunigaikštienė, vertėja, eseistė Ana Achmatova (tikroji pavardė Gorenko) gimė netoli Odesos, ruso, jūros karininko (inžinieriaus – mechaniko) šeimoje. Kai ji buvo vienerių metų, šeima persikėlė gyventi netoli Petrogrado į Carskoje Selo miestelį. Čia prabėgo Anos vaikystė. Būdama penkių metukų jau mokėjo kalbėti ir skaityti prancūziškai. Mokytis pradėjo miestelio mergaičių gimnazijoje, pirmą eilėraštį parašė būdama vienuolikos metų.
1905 m., kai jos tėvai išsiskyrė, motina su vaikais išvyko į Eupatoriją, o po kiek laiko ir į Kijevą. Čia būsimoji poetė 1907 m. baigė Funduklejevo gimnaziją. Po to įstojo į Kijevo Moterų Aukštųjų kursų juridinį fakultetą. Istoriją, lotinų kalbą studijavo noriai, sekėsi gerai, tačiau, kai atėjo laikas mokytis su jurisdikcija susijusius dalykus, Ana pasimetė, apie tokias studijas nebenorėjo nė girdėti.
Buvo grakšti aukšaugė mergina, išraiškingu profiliu, nosis su kuprele, juodų plaukų ir ilgesingu akių žvilgsniu.
1910 m. ji ištekėjo už Nikolajaus Gumiliovo ir abu vienam mėnesiui išvyko į Paryžių.
Dvidešimtmetė mergina traukė daugelį vyrų žvilgsnį. Amedeo Modigliani pirmą kartą pamatė ją „Rotondos“ kavinėje. Dailininkas buvo sužavėtas. Prasidėjo jų romantiniai santykiai, padarę didelę įtaką jo kūrybai. Modigliani nutapė 10 jos paveikslų ir daugybę eskizų.
Grįžusi, namo ilgai nebeužtruko, persikėlė gyventi į Peterburgą, kur vėl ėmėsi mokslų. Įstojo į Aukštuosius istorinius – literatūrinius Rajevo kursus.
1911 m. pavasarį būsimoji rašytoja vėl leidžia Paryžiuje, 1912 m. keliauja po Šiaurės Italiją. Ši išvyka ir ypač kelionė A. Achmatovai sukelia daug minčių, palieka neišdildomų įspūdžių. Šiuo laiku ji iš visos širdies atsidėjo rašymui ir parašė daugybę eilėraščių, kurie įėjo į pirmąją jos knygą – Vakaras (Вечер), (1912 m.). Knygą literatai ir skaitytojai sutiko gana palankiai. A. Achmatova dažnai dalyvavo kūrybos vakaruose, skaitė ką tik parašytus eilėraščius. Nuo 1911 m. jos kūryba reguliariai pradėjo pasirodyti Leningrado ir Maskvos leidiniuose. Kartu su savo vyru jie priklausė akmeistų literatūrinės srovei.
1912 m. Gumiliovų šeima susilaukė sūnaus Levo. 1914 m. išėjo antroji poetės knyga Ražančius (Четки), kuri atnešė Anai poetinę šlovę ir visuotinį pripažinimą.
Kiekvieną vasarą rašytoja važiuodavo į Tverės guberniją netoli Bežecko, kur nuobodi aplinka, suarti laukai, vėjo malūnai, bręstantys javai. Čia bebūdama ji parašė daugumą savo antrosios ir trečiosios knygos posmų. Trečioji knyga Baltasis pulkas (Белая стая) pasirodė 1917 m. rudenį, kai Rusijoje prasidėjo didieji dvidešimtojo amžiaus perversmai – vadinamoji „bolševikinė revoliucija“, pilietinis karas, visuotinė suirutė, badas ir t.t. Dėl to ši poetės knyga liko be rimtesnio visuomeninio ir literatūrinio atgarsio.
Rusijos revoliucija dramatiškai paveikė Ana Achmatovos ir jos artimųjų gyvenimus.
Po 1917 m. spalio revoliucijos atsisakiusi emigruoti ir likusi Rusijoje, Ana patyrė stalininio režimo išgyvenimo sunkumus.
„Spalio revoliucijos“ poetė nepripažino: „viskas išvogta, išduota ir parduota“, viską alkanas liūdesys užtrynė. Tačiau ji iš Rusijos nepabėgo, nepakluso maloniems balsams kvietusiems palikti nuniokotą sovietinę Rusiją ir trauktis į užsienį, kur atsidūrė daugelis jos bendražygių (I. Buninas, K. Balmontas, G. Ivanovas ir kt.).
Šiek tiek aprimus Rusijoje suirutei, A. Achmatovą priėmė dirbti į Agronomijos instituto biblioteką. Rašytoja, kad ir kaip sunkiai klostėsi jos gyvenimas, nepaleido iš rankų plunksnos, vis kūrė eilėraščius. 1921 m. išėjo jos eilėraščių rinkinys Gyslotis (Подорожник), kitais metais – Anno Domini.
1921 metais bolševikai įvykdė egzekuciją jos draugui ir buvusiam vyrui Gumiliovui, neva, jis išdavė revoliuciją. Nutrūko jos kelionės į Paryžių pas mylimą dailininką.
1920 m. poetė pradėjo tyrinėti A. S. Puškino gyvenimą ir kūrybą. Tai atsispindėjo jos parašytuose etiuduose Puškino žūtis ir kt. 1930 m. pradžioje be menkiausios kaltės buvo areštuotas jos sūnus Levas, nuteistas ir 14 metų kalėjo gulagų lageriuose. Vėliau išteisino jį ir reabilitavo, nes, kaip skelbė oficialūs dokumentai, jis buvo visiškai nekaltas. Per tuos visus 14 metų, poetė kantriai ir nesustodama varstė sovietinių įstaigų duris, įrodinėjo, kad jos sūnus nekaltas, bet viskas buvo veltui, jos niekas nepaklausė.
Prasidėjus 1941 m. karui su Vokietija, poetė buvo Peterburge. Po to ji išvyko į Maskvą ir galiausiai į Taškentą. Čia ji išgyveno iki 1944 m. Karo metais skaitė savo eiles sužeistiems kariams. Kurį laiką pati sunkiai sirgo. Visą laiką rašė ir rašė. 1943 m. išėjo jos eilėraščių Rinktinė, kurios kūrinėliai buvo paimti iš karo meto knygų (1941 m. – Priesaika (Клятва), 1942 – Vyriškumas (Мужество) ir Plyšiai sode išrausti... (Щели в саду вырыты...). 1944 m. vasarą poetė grįžo į Peterburgą, kurį pavadino baisiu vaiduokliu ir aprašė jį apybraižoje Trys alyvos (Три сирени).
1946 m. A. Achmatovą nepagrįstai neaišku kuo apkaltino, sukritikavo, pašalino iš sovietinės rašytojų sąjungos, atėmė iš jos paskutinį pragyvenimo šaltinį. Dabar duonos kąsnį teko jai užsidirbti vertėjaujant. Draugams ji vis sakydavo, kad rimtai versti ir rašyti dar ką nors savo, tai yra rašyti eilėraščius, yra neįmanoma. Ji buvo puiki ir nepralenkiama indų, kinų, Vakarų Europos poetų vertėja.
Ir vis dėlto ji vis kūrė, rašė posmus, nes iš prigimties turėjo rašytojos talentą ir negalėjo tylėti. 1962 m. pasirodė jos Poema be didvyrio (Поэмa без героя), kurią rašė dvidešimt dvejus metus. 1964 m. iš spaudos išėjo jos eilių rinkinys Laiko tėkmė (Бег времени), ir 1965 – poema Rekviem (Реквием). Tais pačiais metais Italijoje jai suteikė tarptautinę poetų „Etno – Taormino“ premiją, Oksfordo universitetas – Garbės daktaro laipsnį. 1964 m. poetė pabuvojo Romoje ir Sicilijoje, 1965 m. Anglijoje, o grįždama aplankė savo jaunystės miestą – Paryžių.
1965 m. buvo nominuota Nobelio premijai.
1966 m. Maskvoje po keturių infarktų A. Achmatova mirė, palaidota netoli Peterburgo – Komarove. Kol kas literatūriniuose šaltiniuose mažai terašoma apie jos vyrą – N. Gumiliovą, kuris taip pat buvo vienas iš Rusijos literatūrinių talentų. Jis, taip pat visiškai nekaltas, buvo Stalino „kegebešnikų“ suimtas ir nužudytas.
Anos Achmatovos poetinis talentas priskirtinas prie pirmo ryškumo literatūrinių žvaigždžių. Ji pripažinta ir Rusijoje, ir pasaulyje. Jos posmų žodis nuo pat pirmųjų iki paskutiniųjų rinkinių buvo ryškus, tikslus, vykusiai metaforizuotas, giliai ir ilgam laikui krentantis į skaitytojo širdį. Jos žodis nepaneigiamos tiesos - visiems gerai suvokiamas žodis. Ar galėjo toks žodis 1946 m. patikti Kremliaus diktatoriams? Žinoma, ne. Ir, mielas skaitytojau, jeigu nori suprasti, kas per tipai valdė literatūrinį sovietų žodį, imk ir perskaityk vieno jų atstovo menkystos Ždanovo kalbą, kurią jis pasakė 1946 m. partiniam elitui, pasmerkdamas A. Achmatovos kūrybą.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Poezija / [redakcinė komisija: E. Mieželaitis (pirm.) ... et al. ; vertė S. Nėris, J. Vačiūnaitė, T. Venclova.]. - Vilnius : Vaga, 1964. - 65 p.
Skaidrus liūdesys : meilės lyrika. - 1967
Vasaros laikas : poezija. - 1971
Pergalės daina : eilėraščiai. - 1985
Erškėtis žydi : eil. ir poema. - 1994
Amžinoji žemė : eilėraščiai. - 2004
