Pirmoji Anos Achmatovos vertėja į lietuvių kalbą

Tai Gražina Tulauskaitė-Babravičienė (1908-1990), ji jau penkiolika metų ilsisi Čikagoje, JAV, kur prisiglaudė 1949 m. Pasitraukusi iš Lietuvos, apsigyveno Cicero, vėliau – Putname.

G. Tulauskaitė į lietuvių poeziją atėjo trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai dienraštis „Lietuva“ atspausdino jos pirmuosius eilėraščius. 1926 m. ji baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, 1931 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Mokytojavo Kauno „Aušros“ ir IV gimnazijose. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Paklydę žodžiai“ pasirodė 1934 m., antrasis „Vėjo smuikas“ – 1944 m. Gyvendama JAV išleido dar tris eilėraščių rinkinius: „Po svetimu dangum“, „Rugsėjo žvaigždės“ ir „Vakarinė banga“. Lietuvoje bendradarbiavo daugelyje žurnalų: „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Iliustruotoje Lietuvoje“ ir kituose. JAV spausdinosi „Aiduose“, „Žiburiuose“ ir kt.

Bibliofilo Algimanto Antanevičiaus bibliotekoje yra įdomi knyga, nušviečianti G. Tulauskaitės, kaip vertėjos, veiklą. Tai rusų poetės Anos Achmatovos eilėraščių rinkinys „Četki“, išleistas Berlyne rusų kalba. Matyt, A. Achmatovos eilės sujaudino G. Tulauskaitės širdį, ir ji ėmė versti šiuos eilėraščius į lietuvių kalbą. Rašė tiesiog knygos puslapiuose pieštuku gražia, smulkia rašysena. Karas, o gal ir kitos priežastys sutrukdė baigti ir atiduoti knygą spaudai. Ji buvo pirmoji A. Achmatovos vertėja į lietuvių kalbą.

G. Tulauskaitės eilėraščių forma – klasikiniai ketureiliai. Eilėraščiuose gausu asmeninių išgyvenimų, jausmų, įspūdžių.

Vakare, kai lakštingala suokia
Ar kai vėjas kur švilpauja valsą,
Aš girdžiu tavo kristalo juoką,
Aš girdžiu tavo glostantį balsą.
Niekados dar tave neregėjus
Nebuvau ir nebūsiu sulaukus
Tik sapne kaip išdykėlis vėjas
Lyg netyčia veliu tavo plaukus.

Ji priklausė tokių gražių, elegantiškų, inteligentiškų ketvirtojo dešimtmečio poečių grupei kaip Kotryna Grigaitytė, Alė Sidabraitė, Ona Lukauskaitė, Ona Miziūtė ir kt. Jos netapo pirmojo ryškumo žvaigždėmis kaip Salomėja Nėris, bet nuoširdžia ir švelnia lyrika liko poezijos mylėtojų atminimuose.

Pateikiame G. Tulauskaitės verstą A. Achmatovos gerai žinomą eilėraštį „Svečias“:

Kaip anksčiau. Į valgomo langus
Daužo smulkius pusnies sniegus.
Aš pati netapau kitokia,
O pas mane atėjo žmogus.
Aš paklausiau: „Ko gi tu nori?“
Sakė: „Būt su tavim pragare“.
Aš juokiausi: „Kad neatsišauktų
Mūs abiejų dalia negera“.
Bet pakėlęs išdžiūvusią ranką,
Jis prisilietė prie gėlių:
„Pasakyk, kaip tave bučiuoja,
Pasakyk, kaip bučiuoji tu“.
Ir apsiblaususių akių
Nuo mano žiedo nenuleido
Nesujudėjo nė vienas muskulas
Jo pykčiu žėrinčio veido.
O žinau aš: didžiausias jo noras
Tikrai ir aiškiai matyt,
Kad nieko jam nebereikia,
Kad nieko negaliu atsakyt.