Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Aleksandras Isajevičius Solženycinas

Александр Исаевич Солженицын

Apie:

Gimė 1918 m. gruodžio 11, Kislovodske, kariškio šeimoje, praėjus keliems mėnesiams po tėvo mirties. Rusų rašytojas, prozaikas.

1924 m. šeima persikelia gyventi į Rostovą prie Dono. Šeima vertėsi sunkiai. Dar mokykloje pradėjo rašyti, svajojo būti rašytoju. Nesant galimybių išvykti 1936 m. įstojo ir 1941 m. baigė to paties miesto universitetą (fizikos — matematikos fakultetą). Dar nebaigęs vienos aukštosios mokyklos, 1939 m. Solženicynas neakivaizdžiai pradeda mokytis Maskvos filosofijos, literatūros ir meno universitete.

Jau tuo laiku rašytojui parūpo tarybinio gyvenimo peripetijos, prastas porevoliucinės Rusijos žmonių gyvenimas ir jis, sumano parašyti knygą epopėją (panašią į L. Tolstojaus Karą ir taiką), kurioje atsispindėtų pirmas pasaulinis karas ir Rusijos revoliucija. Knygos vienas iš prototipų turėjo būti jo tėvas, turėjęs žemės ir gerai vertęsis prieš revoliuciją.

1941 m. pašaukiamas į kariuomenę, 1942 m. baigia sutrumpintą artileristų mokyklos kursą. 1943 — 1945 m. išsiunčiamas į frontą, kur vadovauja artilerijos baterijai. Už sėkmingą užduočių vykdymą apdovanotas dviem ordinais.

1945 m. Rytų Prūsijoje patenka į vokiečių kariuomenės apsuptį ir vėliau sėkmingai iš jos su savo kariais išsiveržia. Šie įvykiai atsispindi 1951 m. parašytuose kūriniuose: Prūsijos naktys ir Nugalėtojų balius.

1945 m. vasario 9 Solženycinas suimamas. Priežastis — laiškuose draugui N. Vitkevičiui — kritikavo ir išreiškė negatyvų požiūrį į Stalino veiklą. Kalinamas Maskvos Lubiankos ir Butyrkos kalėjimuose. Tų pačių metų liepos 27 už pogrindinės organizacijos steigimą ir antitarybinę veiklą (KGB prasimanymai) nuteisiamas 8 metams kalėti pataisos darbų kolonijose. Iš to laikotarpio patirtų įspūdžių vėliau parašoma knyga: Darbo respublika.

1947 m. liepoje perkeliamas į Marfos šarašką, kurios gyvenimas atspindėtas romane Pirmajame rate. Kalinamas dirbo įvairius darbus — akmentašio, metalo lydytojo, pagalbinio darbininko.

Nuo 1950 m. dirba Ekibastuzo stovykloje, kurios kasdienybė atsispindi apsakyme Viena Ivano Denisovičiaus diena. Čia rašytojas suserga vėžiu (auglys pašalintas 1952 m.).

1953 m. pradžioje Solženicynas prievarta visam laikui nutremiamas gyventi į Kazachstano Kok — Terėk aulą. Dirba kaimo mokykloje, dėsto fiziką ir matematiką, slapta rašo. Čia gyvendamas nuo vėžio du kartus gydosi Taškento ligoninėse. Išrašant iš ligoninės atėjo mintis rašyti knygą apie baisią Rusijos ligą — būsimą Vėžio palatą.

1956 m. pradžioje Solženicynas reabilituojamas, grįžta į Rusiją, mokytojauja viename Riazanės kaime, gyvena pas būsimą Matronos kiemo apsakymo heroję. Mokytojaudamas slapta rašo romaną Pirmajame rate, dar ryškiau subręsta mintis rašyti GULAGo salyną.

1959 m. per tris savaites parašo jau minėtą apsakymą Viena Ivano Denisovičiaus diena, slapta perduoda Novyj mir žurnalo redaktoriui A. Tvardovskiui, kuris, gavęs N. Chruščiovo asmeninį leidimą, 1962 m.jį išspausdina.

Šis apsakymas, atspindėjęs nepagražintą ir nežmonišką tarybinę gyvenimo sistemą, retai knygose aptinkamą ryškų ir pilnakraujį teikiamo vaizdo meniškumą, bendrųjų ir žmoniškųjų gyvenimo simbolių koncentravimą veikėjų darbuose, ryškius vaizduojamų charakterių bruožus, sužavėjo skaitytoją, pralaužė melagystėmis grįstą tarybinio tylėjimo sieną. Iki 1963 m. A. Tvardovskis paskelbė dar tris A. Solženicyno apsakymus, kurie dar labiau išgarsina rašytoją.

Lagerių draugai ir nepažįstami žmonės Solženicynui siunčia daug laiškų, kuriuose tikrais faktais iliustruoja lageriuose patirtas nuoskaudas, žmonių kankinimo metodus, ne faktais, o prasimanymais grįstas bylas. Tokių gyvų liudininkų atsirado netoli 300. Solženicynas, remdamasis savo tyrimais ir liudytojų laiškais toliau rašo.

Viena Ivano Denisovičiaus diena pateikiama gauti Lenino premijai, įsižiebia dėl to karšti ginčai, nugali komunistinių idėjų gynėjai, apsakymas atmetamas. Po truputį vėl atsigauna antisolženicyniečiai, prieš rašytoją pradedama paskalų ir šmeižto kampanija.

1964 m. A. Solženicynas atsisako darbo mokykloje ir visiškai atsideda rašymui.

1965 m. N. Chruščiovo aplinka pajunta, kokio stipraus ir neįveikiamo tarybinės sistemos pagrindų griovėjo yra sulaukę, leidę pasireikšti A. Solženicynui. Dėl to KGB ima viešai persekioti rašytoją, užgrobia jo archyvą, nebespausdinami kūriniai.

Kadangi Rusijoje rašytojui pasireikšti jokių galimybių nėra, slapta užmezgami ryšiai su užsienio leidėjais ir romanai Pirmajame rate ir Vėžio palata 1968 m. išspausdinami užsienyje.

1969 m. A. Solženicynas pašalinamas iš tarybinių Rašytojų sąjungos.

1970 m. A. Solženicynui suteikiama Nobelio premija, užsieny išspausdinamas jo romanas Augustas Keturioliktasis. 1971 m. prasideda nauja rašytojo pjudymo kampanija. 1973 m. KGB suranda ir pagrobia vieną iš GULAGo salyno rankraščių. Tada A. Solženicynas leidžia (signalizuoja) Paryžiaus leidyklai IMKA — Press, kad spausdintų slapta išsiųstą salyno medžiagą.

1974 m. A. Solženicyną suima ir uždaro į kalėjimą, po to atima pilietybę ir prievarta išsiunčia į Vakarų Vokietiją.

1978 – 1988 m. Paryžiuje išleidžiamas 18 tomų A. Solženicyno Rinktiniai raštai.

Knyga GULAGo salynas pateikia Rusijos tautų ir ištisų visuomenės socialinių sluoksnių žudymo mechanizmą. Ryškiai atskleisti komunistinio režimo kūrimo pagrindai, kurie rėmėsi antžmogiškomis, barbariškomis, neapykantos ir keršto, melo ir savivaliavimo idėjomis. Kartu knygoje įtvirtinamos ir prikeliamos krikščioniškosios dorybės, gailestingumo, artimo meilės, laisvės idėjos. Realiai ir įtikinamai parodyta — tarp spygliuotų lagerio vielų, žiaurumais ir savivale oficialiai skatinamų vergystės santykių, išsilaiko ir tvirtėja nenugalima žmogiškumu ir artimo meile mintanti žmogaus siela. Žmogus susidūręs su niekur pasaulyje nematyto žiaurumo apraiškomis sugeba kovoti su blogiu ir išlikti žmogumi.

A. Solženicynas rašo ne vieną kreipimąsi, ne vieną laišką tarybinei Rašytojų sąjungai, komunistų partijos centro komitetui, demaskuoja žmogžudišką ir beprasmę, pasmerktą žlugimui jų socialinę ir ekonominę politiką. Pažymi, kad komunistinė melo ir prievartos sistema ignoruojanti žmogaus asmenybės laisvę ir Dievą, yra košmariški ir trumpalaikiai.

Ištremtas iš Rusijos A. Solženicynas kurį laiką gyvena Ciuriche, o nuo 1976 m. persikelia į JAV (Vermonto valstiją netoli Kavendiš miesto).

Šio laikotarpio pagrindinis darbas — serija romanų Raudonasis ratas, kurių iki 1991 m. parašyta 10 tomų. Juose atsispindi priešrevoliucinė ir porevoliucinė Rusija, prototipai imti iš rašytojo šeimos, remtasi ir tikromis istorinėmis asmenybėmis. Porevoliucinio laikotarpio vaizdavimas skirstomas gana detaliai, atskiro tomo įvykiai apima tik mėnesio trukmę. Dėl to nuo socialistinės revoliucijos nuimamos visos ideologinio pobūdžio puošmenos, nubraukiamas daug metų teptas grimas. Belieka savivale ir nekaltų žmonių krauju užpiltas komunistinio perversmo farsas.

Rašytojo kūrinių iki pat 1980 m. neleidžiama spausdinti Rusijoje. Šios misijos vėl imasi žurnalas Novij mir, kurį dabar redaguoja rašytojas S. Zalyginas. Pirmiausia išspausdinama A. Solženicyno Nobelinė paskaita, o vėliau ir GULAGas.

1990 m. yra A. Solženicyno sugrįžimo į Rusiją metai. Jam vėl sugrąžinama pilietybė, o 1994 m. jis grįžta gyventi į Rusiją.

Grįžęs A. Solženicynas aktyviai dalyvavo Rusijos visuomeniniame gyvenime, tik nebendradarbiauja su komunistais, kritiškai vertino M. Gorbačiovo ir B. Jelcino veiklą.

Rusų rašytojas S. Zalyginas, apibūdindamas A. Solženicyno kūrybą, yra pabrėžęs, kad jis išreiškė visos rusų liaudies kančią, aiškiai nusakė, kas yra Stalino laikų žmogaus suėmimas, tardymas, kankinimai, kalėjimas ir karceris, darbo stovykla, sargybiniai šunys, stovyklinis valgis, autai, šaukštai, drabužiai, kad ir pats kalinamasis yra toks pat daiktas, bet vis dar tebeturintis gyvybę ir, tarp kitko, yra visiškai niekam nenusikaltęs, išskyrus tą, kad jis arba ji gimė susiklosčius nelaimingoms aplinkybėms, kažkieno suklydimais yra niekinami ir kankinami.


Bibliografija:

Vertimas į lietuvių kalbą:

Pirmajame rate : romanas / Aleksandras Solženicynas ; iš rusų kalbos vertė Eugenijus Ignatavičius. -
Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991. - 781 p.



Nuorodos:



Gimė: 1918-12-11
Mirė: 2008-08-03
 


Įvykiai

  • 10 rašytojų, kurie pakeitė pasaulį
    2008-04-09
    Mes daug lengviau pastebime tuos pasikeitimus, kurių atsiranda dėl naujų technologijų, dažnai nė nesusimąstydami, kad už šių išradimų slypi tam tikros idėjos. Pirmieji pribrendusių pokyčių prigimtį pajuto tie, kurie dažniau nei kiti aplenkia laiką – rašytojai. Tarp daugybės rašytojų nuolatos atsiranda keletas autorių, kurie be savo kūrybinių prozos pasiekimų padovanoja mums naują regėjimą, požiūrį. Jie gerokai įtaigiau ir įtikinamiau nei mokslininkai formavo naujas...
     


Knygos

Gulago salynas
Aleksandras Isajevičius Solženycinas
 
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-11 23:37
chaodzen
menas menais, o melas melais. lže. paskaičius iš kur tokia info, kas jį prileido prie skaičių ? ogi niekas, išlaužė iš paleco.
ir baisiajame gulege nebuves, tik "v kruge pervom". nekentimas rusijos kaip tokios, o ne vien Stalino, yra toks niuansas. tarp tokių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-11 23:22
Pranas
Švenčia danguj?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-04 15:34
Robert Mcgregor
Šiandien, pasiekus žiniai apie Solženicyno mirtį, reiškiu užuojautą bendroje netektyje visiems, kurie vertino rašytoją už jo įnašą sugriaunant XX amžiaus nacizmo dvynį - sovietinį komunizmą. Nepaisant "vėlyvojo Solženicyno" paradoksalaus posūkio į rusiškąjį neo-imperializmą, atidūs skaitytojai dėkingai prisimena "ankstyvojo Solženicyno" kūriniuose su įtaigia simpatija vaizduojamą lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių kovą už laisvę, čečėnų pasipriešinimą sovietinei prievartos sistemai. Aleksandro Isajevičiaus kūrybos vertintojai teisingai pastebėjo, kad jo "Gulago salynas", kaip jaunojo Dovydo svaidyklės akmenukas, užmušė nežmonišką SSRS dar gerokai prieš jai subyrant 1991 metais. Nes privertė nuo konclagerių valstybės nusigręžti bet kurios šalies geros valios mąstančius žmones, nesvarbu, kairiuosius ar dešiniuosius. Už tai negali nejausti dėkingumo Velioniui Nobelio premijos laureatui. Ta proga noriu pataisyti kelis pagrindinio "rasyk.lt" teksto netikslumus: jeigu laikomasi rusų kalbos garsinės sistemos, reiktų lietuviškai transkribuoti ne "Solženycinas", o "Solženicynas" (dažna žurnalistų daroma klaida). Neteisingas ir lietuviškas knygos pavadinimo vertimas "Augustas Keturioliktasis". Rusiškai knyga vadinasi "Avgust Četyrnadcatogo" - taigi " Keturioliktųjų rugpjūtis" (turima omeny 1914-ieji Pirmo pasaulinio karo metai). Nesu tikras, bet noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į straipsnio chronologiją: pagal ją išeitų, kad Solženicynas pirma gavo Nobelio premiją, o tik paskui, KGB "sumedžiojus" "Gulago salyno" rankraštį, davė komandą spausdinti knygą Vakaruose. Argi ne už "Gulago salyną" jis gavo Nobelį ? Tad knyga jau turėjo būti žinoma pasaulyje iki rašytojo ištrėmimo ?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-09-23 17:19
Papa Lee mato savy nepakartojamą ledi Nosferatu
po l. tolstojaus, antra tokio ryškumo asmenybė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-08 10:11
Somnambulas
- dar gyvas? -
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą