Kelios svarbios mintys vietoj šventinio sveikinimo tebus Jums dovana lydinti kasdien >>
Apie stiprybę. Stefanija Ladigienė 1946-1947-aisiais iš Lukiškių kalėjimo kameros, 1948-aisiais iš Pečioros lagerio barako – savo vaikams... ir mums:
„Čia jaučiuosi labai gerai. Geriau negu laisvėje. Visas nerimas, kad Jūs jaudinatės, o čia pasaulis yra šiandien pilnas kilnumo ir šventumo. /1946.XI.10/
Mes daugeliu atžvilgių, kad ir savo nelaisvėje ir suimti, esame šiandien laimingesni už Jus laisvėje, nes nereikia veidmainiauti, nereikia laužyti dvasios. /1946.XII.14/
Kūčioms po vakarienės, kuriai gauname sušaldytų bulvių, arbatos, pasitiesėm ant žemės baltą staltiesę, išbarstėm kokią saują iš čiužinio šiaudų, jie buvo mums šieno vietoje. [...] Plotkelės vietoje duonos riekutę supjaustėm į 11 dalių, pasibučiavom, pasidalinom, pasimeldėm, ir buvo jauku ir gera.
Įspūdingesnis Kalėdų rytmetys. Nutarėm, kad kelsimės, kai dar lauke tamsu. Pabudusios po dvi [po antros], kai žadino, kai gavom vandens, suklupom visos ant savo šiaudinių, ant narų – aplinka buvo labai artima ėdžioms ir tvarteliui, užtraukėm „Tyliąją naktį“, pasiskaitėm iš knygutės rytmečio maldas, paskui mintimis atlaikėme pritardamos giesmėmis Piemenėlių Mišias... Ypatingai gražių įspūdžių prisirinko mergytės, išėjusios į darbą, kai didžiulės vyrų kameros lingavo nuo giesmių. [...] Gražios laimės darnos labai daug yra čia, tarp šių mūrų. /1946.XII.28/
Kai dabar yra tokia moralė ir fizinė priespauda krašte, tai nesinori nė tokios laisvės. Kai grįšiu, tai bus darbo daugeliui vakarų papasakoti apie įvairius šių dienų mūsų tautos istorinius įvykius, apie išgyvenimus žmonių miškuos, tardymuos ir kalėjimuos. Be to, yra įdomių pasakojimų iš atvykusių jau iš Vorkutos ir kitur. Pavyzdžiui, mergaitės pasakojo, grįžusios iš Rusijos, kaip jos vieną kartą, anksčiau baigusios miške šakų tvarkymą, besirengdamos grįžti namo pradėjo dainuoti lietuviškas dainas ir slinkti namų link. Pamatė, kad jas vejasi ilga ilga barzda senelis. Jos išsigando, pradėjo greičiau eiti, o tas senelis – smarkiau vytis. Jos bėga, jis – paskui jas... Pasirodė, tai vienas iš seniai ištremtų mūsų knygnešių, turintis virš 80 metų, gyvenęs išsikastoje oloje. Visai nežinojo, kad Lietuva buvo nepriklausoma. Buvęs su draugu. Šis miręs, jis pasilikęs saugoti jo kapo. Kai jam mergytės siūlė, kad vyktų namo, tai sakė nebenori, mirsiąs jau ten. Džiaugėsi išgirdęs dainų. O mergytės paskui dažnai jį lankydavusios ir šiek tiek maisto nunešdavusios. Štai Tau viena pasaka. Trumpa, bet tikra. /1947.VI.13/
Kilnumas įpareigoja visokeriopai ir Jus, ir mus. O kilnumui, vaikučiai, reikia turėti daug vidinės didybės, kad prisiimtum ne tik laisvai pasirinktą klusnumą, bet ir primetamą, kad garbinamąjį neturtą padarytume savo dvasios dovana, o neduotume linkusiam į išlepimą kūnui augti ir skęsti miesčioniškume. Tegu dvasios nevaržo kūno varžtai: įvairus prieraišumas visoms žemiškoms smulkmenoms. Daugiau polėkių! Daugiau kūrybingumo! /1948.VIII.7/“
Stefanija Ladigienė, „Esame. Dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos“, sudarė Ema Mikulėnaitė, Vilnius, LGGRTC, 2003.
Komentaruose galima dalintis savo palinkėjimais, stiprybėmis, svajonėmis, papročiais, praeities nuotrupomis, prisiminimais, pasakomis, stebuklais, ir viskuo, kas suartintų labiau nei atskirtų.
Ačiū, kad esate čia. Būkit ir kitais metais.
