Stebuklas labradoro girioje

Visiška tyla. Taip tylu, kad tiesiog girdžiu kaip stingdantis šaltis skverbiasi į mano suluošintą kūna, su kiekviena minute atimdamas po trupinėlį likusių jėgų. “ Aš privalau nušliaužti iki greitkelio... Sugebėsiu... “- vienintelė likusi mintis sukasi galvoje. Liko labai nedaug laiko, iki lapkričio žvarba sustingdys amžiams.
Centimetras po centimetro judu tikslo link, palikdamas už savęs kruviną šliūžę. Likimas vėl eilinį kartą iš manęs pasišaipė, bet šįkart jau visas ribas peržengė. Su ašarom akyse prisimenu, kaip dar šįvakar namie, jaukiai įsitaisęs prie kibiro ir iš lėto skutau bulves. Viskas turėjo būti kaip visada- ankstyva vakarienė, televizorius, gal netgi butelaitis alaus, o po to viengungiška lova. Tipiška vienišiaus kasdienybė. Viską sujaukė skelbimas, netikėtai atsklidęs iš radijo imtuvo. „ dvi žavios damos su nuosavu automobiliu, linksmai praleistų vakarą linksmo vaikino draugijoje- šampanas ir nuotykis garantuoti“...  Peilis ir bulvė kaip mat išslydo iš rankų- jos puolė ieškoti mobilaus telefono. “kad tik spėčiau užsirašyti numerį.... “. Spėjau. Prisipažinsiu- apie žavių damų draugiją svajojau jau senai, o dar nuotykis ir šampanas- ar gali būti kas nors dar džiugesnio?...
O dabar- sutraiškyti keliai, plaktuku pradaužtas viršugalvis, išnarinta kairė, vidurį miškų kabindamasis vienintele likusia sveika ranka, šliaužiu nematomo greitkelio link... Pasičiupinėju galvą- pro skylę ištraukiu kruviną gumulą sulipusių žemių ir keletą kaulo atplaišų. Su siaubu padarau išvadą kad man į vidų gerokai prisnigo, ir dabar pilna drumzlino vandens... Na nieko tokio, jau liko tiek nedaug... Iš atminties niekaip neišdyla paskutinės akimirkos- šiltas automobilio salonas, nuostabaus grožio įkaitę moteriški kūnai... miško keliukas... mintis: “kažkas čia ne taip“, kai Jolantos rankose atsirado plaktukas... Liko tiek nedaug, gal kokie trys kilometrai iki tikslo.
He, o jos tikriausiai tikisi, kad mano lavono niekas neatras, kad sugrauš voverės ar laukiniai barsukai- tai bus siurprizas, kai grįšiu namo, čiupsiu telefoną ir surinkęs numerį, džiugiai suriksiu į ragelį- ar žinai kas skambina, kūrva? Tai nustebs abidvi, puls ant kelių, gal maldaus atleidimo, prašys nesikreipti į teisėsaugą... O kas po to? Vėl bulvės, alus, kibiras?...
Paliečiu žaizdą- ji jau iki viršaus pilna vandens. Negerai, labai negerai... įkišu pirštus vidun. Ten nieko nėra, tik šiltas, palengva teliūškuojantis vanduo. Kišu gilyn, labai keistas jausmas, liesti savo kaukolę iš vidaus, tačiau kartu ir malonų- šiltas vanduo kaip mat atgaivino mano sustingusius pirštus. Staiga kažką užčiuopiau, neįprastos formos daiktą. Jis ten neturėtų būti, pagalvoju, ir ištraukiu lauk. Negaliu patikėti savo akimis-
TAI GRYNO AUKSO ŽIEDAS