O, kaip aš norėčiau tramvajum važinėtis...

Man jau dvidešimt metų, turiu mylimą darbą, pinigų, kadanors tikiuosi ir išsilavinimą įgyti, esu sveikas, neatsilikęs protiškai, kai susišukuoju, tai lyg ir nieko visai, todėl manęs dažnokai visi klausia- kodėl tu neini teisių laikytis, Witalijau, ko tau trūksta kad galėtum su mashke visur lakioti? tik įsėdi, ir „pyst“, tu jau darbe, arba įsėdi ryte, o po pietų tu jau „pyst“ ir Palangoj kokioj.
  Kai tik išgirstu tokį klausimą, paraustu ir nuleidžiu akis į žemę, nes labai jau gėda prisipažinti, kad troleibusais važinėtis man labiau patinka, kiekvieną dieną vis nauji žmonės, kvapai, įdomūs dialogai, kartais netgi monologai. Kaip smagu būna, kai sėdi sau ant patogaus krėslo, ausines užsidėjęs klausaisi mylimos muzikos, o pro langą, kaip televizoriaus ekrane, vaizdai vienas kitą keičia. Atsibodo pro langą žiūrėti- pasukai galvą, ir jau gali stebėti kaip stangrios studentės, troleibusui stabčiojant, ant plastmase aptrauktų turėklų, kaip vijurkai, sukasi blaškosi. O vakare, važiuodamas po darbų ar darkonors, matai kaip klega pavargusi darbo liaudis, kas iš fabrikų, kas iš kasų maksimoj, ar iš kokių statybų... Veidai pilki, raukšlėti, o tose raukšlėse pilna dulkių. Pasižiūri jiems į akis, ir užeina noras skrieti, dainuoti ir išmesti visas tabletes iš kišenių- nes tas žvilgsnis nieko kito neprimena, tik kad esi jaunas ir perspektyvus.
    Troleibusas, tai ne transporto priemonė, tai gyvas sutvėrimas, įsiklausykit, kaip jis liūdnai gaudžia kildamas į kalną, kaip jam skauda, kai nemokša vairuotojas per smarkiai spaudžia stabdžius, kaip godžiai, bet kartu ir švelniai, tarytum patyręs meilužis jis liečia elektros laidus, kaip vaitoja sėdynės apmušalas, kai į jį susminga peilio ašmenys... Atrodytų, kad jis sukurtas tarnauti žmonijai, skleisti vien tik gėrį ir taiką, bet toli gražu ne visi mano išgyvenimai susiję su troleibusais buvo vienareikšmiškai teigiami.
      Tą dieną prisimenu, taip, tarsi tai būtų nutikę vakar, buvo nykus lapkričio vidurys, šlapdriba, balos, ir kaip niekada daug pensininkų, mano pamėgtame antro numerio troleibuse. Tik įlipus iškarto apėmė negera nuojauta, panižo pėdas, rankos ėmė drebėti labiau nei visada. Pavažiavus pora sustojimų, supratau kad nuojauta manęs neapgavo. Troleibusas sustoja, atsidaro priekinės durys, ir į mano mylimos transporto priemonės vidurius įžengia dvi žmogystos, kresnas jaunuolis, rūsčiu, apyvarpės spalvos veidu, ir moteris, na bent jau kažkas panašaus su peruku. Prie kitokių aplinkybių pirma mintis būtų apie cirką, bet dabar man smegenis užliejo adrenalinas, žandikauliai susikando, dešinė ranka susigniaužė į kumštį, o kairė desperatiškai ėmė ieškoti peilio, kurį deja palikau namie...
        Su tramvajum važinėjant, manau taip NIEKADOS nenutiktų...