Liūdi sūnus

____Klikt klakt, klikt klakt, – siūbuoja laikrodžio švytuoklė kaldama minčių vinis į prisiminimus – bijau, kad nebeliks kuo sukalti ateitį. Bijau, kad išnyksiu, pavirsiu į duonos trupinius, kuriuos išnešios pelės. Girdžiu į dantis besiskverbiančią, visa ką užvaldžiusią tylą; ir kaip skimbčioja viena į kitą atsitrenkiančios dulkės. Aplinkinis pasaulis išplaukęs, papilkėjęs ir prislopęs. Pojūčiai atbukę, kūnas sustingęs ir besvoris, tarytum helio pripūstas balionas – tąsus, gurgždantis.

____– Nemoki gyventi, – sakydavo ramiai, – nemokėsi ir numirti.

____Auksinės žuvelės žvynai blykčioja pjaustydami blausą. Reikia pakeisti vandenį akvariume. Ir pamaitinti auksinę žuvelę.
____Rankomis dar labiau prispaudžiu kelius prie krūtinės. Mintys sukasi ratu, vejasi viena kitą, tačiau nesusijungia, vos atsiradę, tuoj pat sprogsta, suyra, išnyksta, o jų vietą užima kitos – dar nesuprantamesnės, dar tolimesnės.

____Jis buvo ramus. Visad. Lėtai prieidavo. Lėtai užsimodavo. Tačiau net tuomet jo veide nebūdavo jokio pykčio. Ir kai viskas pasibaigdavo, ramiai išeidavo palikdamas tik savo rūgštaus prakaito tvaiką.

____Pajuntu ant kaktos drėgną ir šiltą jos delną. Prigula greta ir pažvelgia į mano akis. Pragręžia žvilgsniu iki pat smegenų kamieno ir prasispraudusi pro padarytą plyšį, galvon įlenda.

____Jei mirti, tai pasikariant ant tavo plaukų. Jei gyventi, tai tik tavo ausies kaušelyje. Prašau, suprask mane.
____Bet tu nenori – bijai. Tai kodėl sakai norinti? Melagė melavo, per mano gyvenimą važiavo...
____Nesijuok, aš sveiko proto.

____– Klausau, – atsiliepdavo pakėlęs telefono ragelį. – Laba diena. Mėlynė? Ak, juk žinote tą mano sūnų – neklaužada ir vis į muštynes kieme įsivelia, – paaiškindavo ramiai.

____Mano gyvenimas – tai dėlionė, o aš – kitos dėlionės dalis ir jai netinku. Esu išblukus figūra sutrintam popieriaus lape. Apibrėžk mano kontūrus iš naujo, kad neišsiliečiau iš krantų.

____Ji perbraukia nykščiu per vieną mano antakį, paskui per kitą. Prisiglaudžia dar arčiau ir lūpomis pasiekusi manąsias, sustingsta. Nejuda, beveik nekvėpuoja, tarytum bemirštanti būtų, tik jaučiu kaip man tarp kelių įspraustas trūkčioja jos delnas.
____Atsiplėšia nuo manęs ir vėl ima gręžti žvilgsniu. Kantriai, milimetras po milimetro skverbiasi gilyn ir jaučiu, kaip priešindamasi invazijai šiurpsta mano smegenų žievė. Užsimerkiu – negaliu atsilaikyti, tačiau ji pirštais praplėšia mano akių vokus ir toliau žvelgia gilyn į susigūžusią sielą, mato šlykščiausias, nemokšiškai užmaskuotas jos kertes.

____Ramiai gyveno, ramiai ir mirė – vieną rytą, kai man buvo dvylika, tiesiog nepabudo. Gražios buvo laidotuvės. Vainikų ir gėlių žmonės prinešė tiek, kad prisireikė į sienas vinis kalti ir ant jų kabinti. Tik jo žandikaulis vis atvipdavo – senelei teko per viršugalvį skara parišti.

____Ir kaip ji atsirado mano butaforiniam gyvenime? Atrodo, tarytum vieną dieną būtų įžengus į kambarį ir pasilikus. Užvaldė mano pasaulį, o aš pasidaviau juos neribotai valdžiai be kovos. Pūva praeities kryžiai kapinėse, o ji – to puvimo priežastis. Klikt klakt, klikt klakt, – kažkas artėja, kažkas nutolsta.
____– Tikiu, kad tuoj pabusi, – ištaria besišypsodama ir aš suvirpu pajutęs kaip mano kūną perlieja karščio banga.

____Liūdi sūnus.