įmirimas

mano vaike
mūsų niekas neprakeikė
tik motinos ranka
pamiršo nakčiai
peržegnot

tik visi šventieji
žuvimis pavirtę
būriais ir kuopom
užšalo po ledu

tenai ir aš
ant upės dugno
patykomis miegu
ir kartais žalvariu
atspindžiu
krantinės medžius

kai rudeniop
mūs sielos
išsivaikšto
tau vis kartoju
koks vienišas esu

ar atmeni
šiaurinį vėją
kursai geluonimi
pražysta sąnariuos
dar ir dabar
lyg traukiniams
riaumojant
laukuos anas girdėt

o kurią nors naktį
išsirink gražiausią, vaike
kai lietūs pūna po stogais
padėsim galvas
ant švininių akmenų
ir kiekvienas skyrium
sau numirsim

kai trečia valanda nakties tavam krašte
ir rodos tik baltieji piemenys
po langais vaidenas
mano vaike, pasidaro taip baisu --

aš negalvojau išprotėti