Kaštonas

Aš ošiu tau dangaus skliautais

Ir ramią naktį, ir žvarbią dieną,

Kol dar vadinamės draugais,

Palik man viltį, prašau, nors vieną.



Kai neturėsiu ką sakyt,

Pabusiu aš po tavo langu.

Tik tu prašau nebenuvyk,

Be meilės man iš tavo rankų.



Nors vinys smigs kapos kirviu

Ar vėtros laužys man kamieną,

Gal šįkart tik tai tiek galiu

-Žiūrėti į tave tik vieną.



O jei ir temdysiu šiek tiek

Tau skaisčią saulę, giedrą dangų

- Ir aš negaunu spindulių

Be meilės man iš tavo rankų.



Ir taip stovėsiu čia greta

Nebūsiu baltas nei geltonas;

Juk reikalinga šiluma,

Kad lepintų žiedais kaštonas.



Nors rodos tiek nedaug turiu

Ir lygtais visko man užtenka,

Net ašarų karčiai sūrių

Be meilės man iš tavo rankų.