Autostopu

Autostrada nutįsta lyg vaškas.
Mes vaškinės figūros, nykščiais iškeltais.
Nebe Romos laikai,
nebesprendžiam kam mirti.

Rodom kryptį lyg vėtrungės,
bet net vėjai praskrieja pro šalį.
Jie į rytus, kur saulė pakyla.
Nebenorime būti ikarais.
Dar netemsta, bet mes traukiam į vakarus.

Esam burtininkai,
užkalbam kalnus ir jie slenka artyn,
Mahometą pamiršę.
Ar pasieksime tikslą?
Juk žuvys neskęsta, upės teka į jūrą,
o mes – viena ir kita.