luošystės

pirma.

marčėnas gyrės
kad trisdešimt metų mirtis
jo neranda.
manęs dvidešimt vienerius.
vadinas pirmauju.
vadinasi atsilieku ir
nespėju su aidu
---
vardas verčia kartotis
ir vis tiek nepavyksta
užčiuopti
ir už skverno timptelėt
kad dėmesį atkreiptum.

antra.

tąmet žvejys neišplaukė.
susirinko nuo kranto
nebyliai rėkiančias žuvis
ir liko namie
su savo moterimi.

sūdytos žuvelių
akys matė
kaip vyras galanda peilius.

nebeturėdamas ko likti
jis išėjo jūron.

trečia.

įtikėjau
ir visos vienatvės
jau mano.

pritvinko tavo nerašymas
tik trys taškai-
kiekvienam tylėjimui po vieną.
meldies ant suluošinto klaupto
žegnojies
duok viešpatie duonos,
sakai, dar trupinį rašymo
ir moterį leisk - -
bent susapnuoti. nedaug. tik
priglusti prie pėdų

ir visos tylos
jau mano.

ketvirta.

pamenu
močiutė glostė mamai ranką
ir kartojo
sesele, padėkit man
surast namus. nieko
daugiau neprašysiu-
tik parlydėkit.

tai pamišimas tikruoju
savo pavidalu.

vėliau ji mirė.

penkta.

vis sapnuoju laidojąs
bičiulį.
guli. karts nuo karto sujudina
galvą lyg sapnuotų ką.
plaukais jo numėlusias
lūpas nušluostau
ir tykiai į ausį
aš turėjau būt pirmas.

nuo vaikystės naktim
bijau judančių užuolaidų
ir tų, kur kvėpuoja anapus.
mama vis ramindavo
- tik vėjas, vaikel,
daugiau nieko.

vėjas kvepia kitaip.