Reikalavo daugiau negu duota
Į rankogalio kiaurą plyšelį
Sutaupytą meduolį benamiui
Nejučiom tarsi durklą
Įkišti
Įsistvėręs į baltą prikyštę
Jėzus eina lik mažmožių turgaus
Kaip vaikėzas išsišiepia naiviai
Ir pamirštam
Visi mes pamirštam ir sugrįžtam
Kaip pelės
Kaip pyktis
Jei tylos paprašyčiau man duotų
Atsigerti iš saujos vandens
Ir nuvestų ten kur tūkstantasis
Karavanas išmeldžiantis lietų
Aš drebu nes žinau mūsų amžinas
Mūsų laikinas mirtinas šokis
Su kardais. Liejas stalo sidabras
Ir lakštingalos gieda nes gimė
Negabus neprotingas bevardis
Šis pirmagimis pirmas supratęs
Sniego angelas uždengia kalną
Sniego angelas meldžias ir tirpsta
Ir nuslysta per kreivą paviršių
Trys čiuožikai ir kimba į plaukus
Kantriai siuva pirštus kad žinotum
Visą naktį akių nesumerktum
Kaip nesuglaudžia iečių ar irklų
Kaip į lietų įmerkiantys žvakę
Jeigu tu nors netyčia
numirtum
ir pamirštam
visi mes pamirštam (čia ritmiškai prašosi pauzė, todė 'ir sugrįžtam' kelčiau į kitą eilutę; bet čia tik aš, o šiaip puikus; dėl Arvenos pastabų, manyčiau, kad benamiui duodami meduoliai ar sausainiai gali būt atrasti dar mažiausiai tūkstantyje skirtingų poetų eil. planetos mastely; dėl amžino laikino...nžn...neabejoju, kad sutapimas; kartais sklando metaforos ore, pabirusios iš aplinkos, įvykių sūkurių. 5:)
Palyginkite: "Į rankogalio kiaurą plyšelį/ Sutaupytą meduolį benamiui" (Markizas de karabasas) ir "Bėgam mes - nežinodami kelio/ kaip vaikigaliai turgaus kišenėj/ į rankovę - sausainį benamiui/ ir į pypkę - tabako žiupsnelį" (P.Norvila "Septyni metų laikai", "nebijok", 76 psl.); "Aš drebu nes žinau mūsų amžinas/ Mūsų laikinas mirtinas šokis" (Markizas de karabasas) ir "tavo amžinas draugas - laikinas" (P.Norvila, tas pats kūrinys). Gal man tik taip atrodo, bet yra ir daugiau įvaizdžių, kurie praktiškai identiški P.Norvilos kūryboje sutinkamiems įvaizdžiams...
Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
"Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.
Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.
Vidurnaktį pasigirdo balsai: "Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!" Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: 'Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta'. Protingosios atsakė: 'Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite'.
Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: 'Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!' O jis atsakė: 'Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!' Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos".