Pavargau ( Tikrumu V)

Nuo nelaimingos meilės kartuvės pavargo,
kaip pėdos mano vargsta nuo kaitros,
Lyg dovaną pakuoju, taip kaip vysto vaiką,
Dažnai per grubiai išsupa delnuos.

Strategiškai aš laiko mato suniokota,
O būsenoj - sulūžęs smuikas, tik griežlė
Sraigtasparniais jie laidoja smėlėtą tvaiką,
Ir nuolaužas sukraunam į dėžes.

Paminklus stato, pro maldas alsuoja, o
aš gama, tik iš penkių natų, kur paskutinė
vakarienė, -  sau batus matuojuos, nes
Dievas niekas  - žūsta juk piemuo.