Taip ir būna

Už nugarų šnibždasi žmonės,
Tarytum bulviakasiui galvas palenkę,
„Žiūrėkit, štai eina čigonas“
Po užančiu akmenis renkas

Ir žarsto iš saujos į saują,
Gainioja smėlį tarp pirštų,
Kartoja „čigonas čigonas“ iš naujo,
Kad neduok Die, nepamirštų,

Kad žirgus, veislinius ristūnus
Parvesti nakčia į suklypūsį tvartą
Ir vietoj poterių sumalus „čigonas švaistūnas“
Tarytum vampyrui, pakasti česnako prie vartų.

O rytą, apėjus podėlius ir aruodus
Suniurgzti „Nepavogė nieko šį kartą“
Tik suskubti svilėsius užuodus, -
Kaimynas, jau ne čigonas, padegė tvartą.