Rašyk
Eilės (78164)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vulgari neraštinga novelė su laikrodžiais


Dažnai aš įsivaizduoju, kad esu laikrodis. Laikrodis, jūsų, gerbiamieji, žiniai yra toks įrenginys, kuris, instaliuotos mechanikos pagalba, per tam tikrą laiko intervalą, atkartoja visą eilę daugiau ar mažiau sudėtingų veiksmų, kurių išraiška gali būti viena iš apibrėžtos aibės. Tai gali būti: a) rodyklės šoktelėjimas (poslinkis) per numatytą padalą; b) mechaninio tablo skritulio, su išpieštais skaitmenimis, pasisukimas per vieną iš numatytų reikšmių; c) kokie nors, programinėje įrangoje aprašyti, skystųjų kristalų monitoriaus sąsajos pokyčiai; d) tiesiog pašėlęs gegutės ant spyruoklės kadrilis arba įvairūs, varpo gaudimą imituojančių, gongų dūžiai ir taip toliau ir panašiai. Žodžiu, grynos nesąmonės. Nepaisant to, laikrodis labai vertinamas ir keliąs pagrįstą pasididžiavimą civilizacijos laimėjimais įrenginys. Aš žmogus menkavertis, todėl būti laikrodžiu man garbė. Žinoma, nesu toks kvailas, kad nesuprasčiau, kaip toli man iki tikro laikrodžio, bet juk niekas neuždraus bent įsivaizduoti. Ar ne?

Taigi, būdavo, einu gatve, o iš burnos man staiga ima šaudyti gegutė. Šoka taip stipriai, kad įsitempusi spiralė vos neišlupa man gomurio. Bet gegutė visuomet sugrįžta, teištarusi džeržgiantį „kū-kū“. Sakoma, kad kiek kartų toji paukštytė suloja, tiek ir būna valandų. Ką gi, kartais ji nors ir stipriai trūkteli, tačiau teištaria vieną „kū-kū“, tačiau kitąsyk kaip užsives, kaip užsives, dievaž, nebežinai žmogus, kada ir besustos. Būna net ir po dvidešimt keturis kartus iš eilės.

Kartą ėjau per duris, o priešais, per tas pačias duris, jau norėjo prasibrauti tokia poniutė. Išsikvėpinusi visa ir šiaip dailios išvaizdos. Staiga man iš burnos, kad šoks gegutė ir snapu tai madmuazelei tiesiai į žabtus. Kapt ir nepaleidžia. Ir jokio „kū-kū“, tik madmuazelė mykia perbalusi, kaip karvė dobilų prisprogusi. Dėkuidie, išgelbėjo apsauga. Ištraukė gegutės snapą bobšei iš šnervių, gegutę man iš gerklų, o podraug ir daugybę necenzūrinių žodžių iš tos poniutės lūpų. Maniau, kad tokios nesikeikia. Ką tu! Sakė ir blet, ir nachui, ir kūrva sakė, ir pyderas tu. O paskui dar ir apspjovė. Gal būtų ir primušusi, bet laimė apsauga, geri vyrai, prispardė man šikną ir paleido, o tą išperą nusivedė nemokama kava ir šampanu girdyti.

Nuo to laiko gegutės nebėra. Užtai dabar aš pats dažnai sakau „kū-kū“. Pavyzdžiui, man kas nors sako: „Labas, kaip gyveni?“, o aš sakau: „Kū-kū“. Jei mane kalbina koks geras žmogus, mano „kū-kū“ taip pat būna draugiškas; švelniai pabrinkęs nuo artimo meilės ašarų ir apsiplunksnavęs draugiškumo jausmo pūkais, toks iki graudulio fainas ir tiesiantis mažytes rankeles jūsų link. Įsivaizduojate? Bet būna ir kitaip. Būna taip, kad man tenka isteriškai klykti: „Kų! Kų! Kų! Kų!“ ir dar spjaudyti protarpiais ugnimi, pikto niekadėjo veidan, ir netgi tokios priemonės ne visada padeda.

Girdėjau sykį posakį: o tempora, o mores! . Jūs, gerbiamieji, be abejo, žinote ką jis reiškia, todėl tikrai būtų juokinga daryti šioje vietoje išnašą ir aiškinti. Velnias, ale ot būna knygų: vienos išnašos ir dar blogiau – visų jų paaiškinimai gale knygos. Kų-tvojų-mat! Pavyzdžiui, Levo Tostojaus „Karas ir taika“. Ne, nu aš tai suprantu, kad Levo laikais buvo madinga du trečdalius sakinio pasakyti prancūziškai, tačiau redaktorių, kuris visus tuos nereikšmingus C'est La Vie, Mon Cherie vertimus sukišo į nepadoriai storų ir nepatogių skaityti tomų pabaigas, reikėtų ištremti į Sibirą arba uždaryti į Guantanamo karinės bazės kalėjimą keletui metų. Ai, apie ką aš čia?

Žodžiu, kai taip nelemtai pasibaigė su ta gegute, aš pats tarsi tapau ja. Tas įvykis tarpduryje atpalaidavo kažkokią spiralę mano viduriuose. Aš ėmiau lakstyti trumpais intervalais, kurie pasibaigdavo pergalingu „kū-kū“, karo šūksniu. Niekam nežinomos Tailando bokso mokyklos či-mei, omega kirčiu, džedajaus šviesos kardo smūgiu. „Kū-kū“. Dabar aš pats buvau laikrodžiu, ir kiekvienas mano veiksmas buvo kietas kaip vienas iš septyniolikos mažųjų rubeus, pasėtų įvairiose mano mechanizmo vietose, dabar aš buvau švytuoklė, nenumaldomai skaičiuojanti, jūsų, gerbiamieji, ir jūsų taip pat, laiką. Daugeliui tai nepatinka. Retas kuris bepaklausia: „Labas, kaip gyveni?“. Dažniausiai tik šnypščia kaip žalčiai aplinkui, o pasitaiko, kad ir blogo linki. Sako: „Durniau tu, psiche, gydykis!“.

Bet aš esu laikrodis. Jei mane išardytumėt, galėtumėt panaudoti mano krumpliaračius savo lentpjūvėse. Jie tikrai aštresni nei jūsų kreizai ir zeimeriai. Jei išluptumėt mano akmenis, galėtumėt barstyti juos kiaulėms. Tačiau laikas juk nesustotų. Štai jūs dabar skaitote šią novelę ir nesuprantate, kad net ir kiek įsitraukę bebūtumėt į skaitymą – laikas negali sustoti. Pakelkite akis nuo šio teksto, ir jūsų skystųjų kristalų monitorių sąsajos bus negrįžtamai pakitusios, jūsų sieniniai laikrodžiai bus pasiruošę sumušti savo litaurais galbūt paskutinį dūžį, paskutinį, jūsų, gerbiamieji, gyvenime. Ką gi jūs čia veikiate? Eikite gal jau šalin?


***

Gerai. Dabar tiems, kurie pasiliko, trumpai papasakosiu, kaip aš būnu prievartaujamas. Dalykas tas, kad iš tiesų man nėra kuo didžiuotis. Jūs buvote teisūs, kai paniekos ir pasišlykštėjimo grimasa kreipė jums veidus, skaitant tuos patetiškus skiedalus pirmoje šio teksto dalyje. Pamanykite tik, laikrodis! Juk ir durnam aišku, kad visi mes esame laikrodžiai: a) rodyklės šoktelėjimais ar poslinkiais per numatytą padalą matuojantys įvykių vertę; b) mechaninio tablo skritulio, su išpieštais skaitmenimis, pasisukimais per vieną iš numatytų reikšmių sprendžiantys, kam verta pasakyti: „Labas, kaip gyveni?“; c) kokiais nors, programinėje įrangoje aprašytais, skystųjų kristalų monitoriaus sąsajos pokyčiais reaguojantys į aplinką; d) tiesiog šokantys pašėlusį gegutės ant spyruoklės kadrilį ar mušantys švytuoklių litaurais; e) gongais skelbiantys savo patrakusią nuotaiką.

Aš einu gatve ir esu laikrodis. Už krūmo stovi senas iškrypėlis, ir jis taip pat yra laikrodis. Tiksliau sakant, jis yra bomba su laikrodiniu mechanizmu. Jis yra intelektuali bomba; modernus ginklas. Ne, jis nepuls išsikvėpinusios ir šiaip dailios poniutės, slepiančios savo perdrėkstas šnerves po tankiu vualio tiuliu. Jo auka bus toks kaip aš – vietinis durnelis. Arba koks vaikas, arba senutė. Jis sako man: „Labaš, kaip tu gyfeni? “ ir saldžiai šypso iš krūmų properšos. Aš bijau jo ir noriu bėgti, tačiau mano mechanizmas nepritaikytas tam. Mano mechanizmas skaičiuoja laiko intervalus, kol galės pasakyti „kū-kū“. Tuo tarpu šlykštus palaidūnas prisiartina prie manęs. Vienoje rankoje jis laiko aptirpusias bonbonkes, kurias panevalia spraudžia man į saują, kita jo ranka jau man ant šlaunies. Ji kyla aukštyn, kartu su šleikštuliu, kylančiu stemple. Tačiau jis, tas iširėlis, nepaliauja murmėjęs kažkokius atsiprašymus ir pagal reikšmę visai draugiškus žodžius. Užrašyti jo kėslai atrodytų netgi padorūs! Aš dar bandau atsigręžti, gal kas nors eina gatve? Tačiau esu tik laikrodis, aš nieko nekeičiu, aš tik parodau pokyčius. Deja.

Jis lieps man klauptis, ir aš klaupsiuos. Jis lieps man imti, ir aš imsiu. Lieps man – ir aš paklusiu. Juk viskas tik mechanika, tam tikrais laiko intervalais išreiškiama vienu ar kitu iš anksto numatytu būdu. Net jei man skauda taip kaip niekada neskaudėjo, o pašvinkęs gašlūnas nė kiek nemažina tempo, net jei jo karštas šnopavimas kiekvienu gūsiu man į sprandą nužudo mane – aš tik skaičiuoju intervalus, tarp ritmiškai beisikeičiančių judesių.

Aš laikrodis, o jis bomba. Ir jis galų gale sprogsta visais savo pūliais mano viduriuose. Aš kūkčioju ir tegaliu gailiai ištarti: „Kuu-u-u, kuu-u...“. Aš tegaliu išdarskytais viduriais gulėti pakrūmėje. Kažkur voliojasi mano beviltiškai išsiskleidusi spiralė. Nuo tamsaus ir masyvaus pastato priešais artinasi kiaulės. Jos užuodžia išsibarsčiusius mano rubeus. Pro šalį einate jūs. Eina kiti laikrodžiai.

Kū-kū.
2006-05-30 03:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 33 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-27 10:37
klimbingupthewalls
pati ilgai ieškojau šio autoriaus tinkamo darbo Skaitytojų klubui, nes laikau šį autorių vieną stipriausių ex-rašykų, ypač komentavimo prasme ir labai jo pasigendu šioje erdvėje. šito darbo aš nebuvau skaičiusi anksčiau ir džiaugiuosi, kad Svoloč jį pasiūlė.
ką pasakyti apie patį tekstą? visiškas qq. nuneša stogą ir tiek. nepritariu omniai, kad autorius jaučia panieką skaitytojui, bet visgi Svoloč greičiausiai taiklus sakydamas, kad autorius prie šio kūrinio „nedirbo“. ir tas nuostabu, nes belieka tik įsivaizduoti kokio lygio darbai būtų, jeigu Rudalevičius Vitoldas Ričardo dar ir padirbėtų ties tuo, ką rašo. Kaip būtų šaunu, kad galėtume liepti ir jis paklustų - vėl dalintųsi savo raitytėm ir kreivom mintim.
Žodžiu, mano simpatijos tekstui - 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-23 16:31
Raistine
Tema man įdomi. Ir ta gegutė, etc, pažįstamas toks paukštis :) Almanachui 4.88
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-23 00:53
Erla
Labiausiai patiko pastraipa: ,,Bet aš esu laikrodis....Eikite gal jau šalin?'' Betarpiškas kreipimasis, stiprios emocijos. O kūrinio visuma ištęsta. Įsivaizduočiau labiau koncentruotą tekstą, už pagrindą imant minėtą dalį.
Almanachui 2.8
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-19 20:05
Lapis
3.5 :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-17 17:33
lengva
Skaičiau jau šitą "dalyką" anksčiau. Nerandu savo komentaro, kaip ir dabar nenoriu komentuoti. Pagieža. Nevertinsiu. Almanachui? Aha.
Bet esmė ne tame. Esmė - visi durniai, va tik aš vienas TOKS TOKIAUSIAS, nuskriaustas ir todėl viską sau leidžiantis...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-17 00:52
Lengvai
Silpnokai. Kūriny nagrinėjama labai gera tema, tačiau pačiai raiškai pritrūksta svorio. Pirma dalis yra nepagrįstai ištęsta, arba antra nepagrįstai trumpa. Reikėtų jas suvienodinti.

Vertinimas klubui 3,4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-15 19:34
TomKomPotas
Minusiukai: kažkaip neįtikina laikrodžio bejėgiškumas antrojoje dalyje (va, realybėje jie ima kartais ir sustoja); perkrautas įvairiomis smulkmenomis (nuo Gvantanamo iki zeimerių); su gegute užsižaista ilgai, o kitiems mechanizmams dėmesio mažoka.
Patiko: tiesioginis kreipimasis į skaitytoją; sumanymas "mechanizuoti" žmogaus elgseną; žaismingas minčių perteikimas.
Klubui 3,9
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-15 16:30
ire
ire
Nei šokiruoja, nei stebina, tiesiog daug kur neskoningi rakursai, o dar tas vis kreipinys į skaitytoją, tarsi norint pasakyti, ech tu suski.

Dažnai būna kūriniai, kuriuos apšviečia autoriaus charizma, ir čia, ko gero, taip. O kai nežinai nei autoriaus, nei jo populiarumo, nei to laiko, o turi prieš akis tik tekstą, kuriuo siekiama bet kokiomis priemonėmis stebinti, pasirodyti kietai ir nustebinti, kažkaip daugiau atstumia nei sužavi. 3,5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-14 04:03
omnia
Vis tik autorius turėtų atsiskleisti per kūrinį, o ne sleptis už pigiai sukonstruotos (Sibiras ir Guantanamas, blet kurva o tempora o mores) paniekos savo skaitytojui.

2,5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-13 20:24
IB
IB
Taip, ypač šiuolaikinis gyvenimas, šiuolaikinė sistema, kurioje suklestėjusi prievarta bei kitos ydos, paverčia žmogų paklusniu varžteliu: "Jie lieps man klauptis, ir aš klaupsiuos. Jis lieps man imti, ir aš imsiu." Šis kūrinys man lyg istorija apie žmogų, patekusį į absurdo valstybę, jo pastangos išsaugoti dvasios laisvę. bet ką gi jis vargšas gali padaryti susitapatindamas su laikrodžiu? Tikriausiai nieko. Nebent kartą tas laikrodinis užtaisas sprogtų ir ištaškytų visas ydas, beje, žūdamas pats. o ar ta auka būtų įvertinta? kain... Juk šaklia vaikšto dar milijonai, milijardai kitų laikrodžių - užtaisų. 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-13 12:24
jovaras
perskaičiau kaip instrukcija. nesužavėjo ir neįtraukė. susidarė toks įspūdis, kad bandoma per pagrindinį veikėją perteikti laikrodžio veikimo mechanizmą. tarsi pažvelgti kitaip. kalbama simboliais. kas būtų jeigu laikrodis sustotų? balas būtų 3.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-12 12:32
bibliotekininkė
*ateis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-12 12:32
bibliotekininkė
Hm, čia taip netradiciškai, įdomiai papostringauta.. apie tuos laikrodžius, tas spyruoklytes ir ratukus, esančius mūsuose. Antroji dalis pašiurpino. Juk nebūtina atsiduoti visiems iš eilės, kad ir esi tas laikrodis. Reikia tiesiog sustoti, juk laikrodžiai stoja ir vsio, baigiasi laikas, jie laukia, kol aties laikas, jie vėl galės eiti. Taip kad pabaiga.. neįtikino. Nors stipri - 4,1111
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-08 18:44
benush
taip jau sutapo, kad šiandien apie laikrodžius skaičiau Cortazaro "Kronopų ir kitų garsenybių istorijose" .  skaitymo malonumas prasitęsė, tik porą pabaigos sakinių viską sugadino.  4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-04 20:29
Daineko
o veikėjas teisus. visi mes esame laikrodžiai ir nieko čia originalaus, nors įdomu

antros dalies reikalavo pats pavadinimas, bet ties antru laikrodžiu...na, taip ir lauki savo tiesos

3.6
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-04 18:20
tictac_it
Taip, skaitomas dalykas :) , antra, "užaštrinta" dalis, man pasirodė kiek nuobodoka ir labiau banali, bet ... yra kaip yra. Nieko nepadarysi, kaip rašė K.Vonegutas. Ai, tiesa - šito tipo literatūros pasaulyje dabar yra ne ką mažiau nei meilės romanų, bet ji turi teisę būti. Ar ne? :) 4,55
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-04 13:06
Svoloč
Iš tikrųjų labai puikus labai senai parašytas darbas. Kūrinys. Net nesinori manyti, kad autorius prie jo dirbo. Taip lengvai ir žaismingai jis parašytas. Ir kartu labai profesionaliai. Aš nežinau, ar dar kas nors šioje svetainėje taip nepriekaištingai rašo. Ta prasme, ir mintis, ir pateikimo būdas, ir intriga. Bent aš tokių nežinau.
Įdomus jau pats sulyginimas visų žmonių su laikrodžiais. Aišku, jis, ko gero, nėra naujas, turbūt kiekvienas galime įsivaizduoti save kaip kokį užprogramuotą mechanizmą, bet, kita vertus, šioje ritmiškai alsuojančioje mechanizmų padangėje ryškus ir kitas, jausminis pradas. Autorius vykusiai jį užčiuopė ir su lengva ironija pademonstravo.

Vertinimas almanachui 5,0
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-09-29 21:37
Svoloč
Labai neblogas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-20 13:13
Gerardas buvo Mona Lisa
Apspangus vaikščiosiu visądien.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-06 20:16
daktarė kvin
studentu miestelis
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2 3
[iš viso: 49]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą