Kaip aš būnu išprievartautas

Vulgari neraštinga novelė su laikrodžiais


Dažnai aš įsivaizduoju, kad esu laikrodis. Laikrodis, jūsų, gerbiamieji, žiniai yra toks įrenginys, kuris, instaliuotos mechanikos pagalba, per tam tikrą laiko intervalą, atkartoja visą eilę daugiau ar mažiau sudėtingų veiksmų, kurių išraiška gali būti viena iš apibrėžtos aibės. Tai gali būti: a) rodyklės šoktelėjimas (poslinkis) per numatytą padalą; b) mechaninio tablo skritulio, su išpieštais skaitmenimis, pasisukimas per vieną iš numatytų reikšmių; c) kokie nors, programinėje įrangoje aprašyti, skystųjų kristalų monitoriaus sąsajos pokyčiai; d) tiesiog pašėlęs gegutės ant spyruoklės kadrilis arba įvairūs, varpo gaudimą imituojančių, gongų dūžiai ir taip toliau ir panašiai. Žodžiu, grynos nesąmonės. Nepaisant to, laikrodis labai vertinamas ir keliąs pagrįstą pasididžiavimą civilizacijos laimėjimais įrenginys. Aš žmogus menkavertis, todėl būti laikrodžiu man garbė. Žinoma, nesu toks kvailas, kad nesuprasčiau, kaip toli man iki tikro laikrodžio, bet juk niekas neuždraus bent įsivaizduoti. Ar ne?

Taigi, būdavo, einu gatve, o iš burnos man staiga ima šaudyti gegutė. Šoka taip stipriai, kad įsitempusi spiralė vos neišlupa man gomurio. Bet gegutė visuomet sugrįžta, teištarusi džeržgiantį „kū-kū“. Sakoma, kad kiek kartų toji paukštytė suloja, tiek ir būna valandų. Ką gi, kartais ji nors ir stipriai trūkteli, tačiau teištaria vieną „kū-kū“, tačiau kitąsyk kaip užsives, kaip užsives, dievaž, nebežinai žmogus, kada ir besustos. Būna net ir po dvidešimt keturis kartus iš eilės.

Kartą ėjau per duris, o priešais, per tas pačias duris, jau norėjo prasibrauti tokia poniutė. Išsikvėpinusi visa ir šiaip dailios išvaizdos. Staiga man iš burnos, kad šoks gegutė ir snapu tai madmuazelei tiesiai į žabtus. Kapt ir nepaleidžia. Ir jokio „kū-kū“, tik madmuazelė mykia perbalusi, kaip karvė dobilų prisprogusi. Dėkuidie, išgelbėjo apsauga. Ištraukė gegutės snapą bobšei iš šnervių, gegutę man iš gerklų, o podraug ir daugybę necenzūrinių žodžių iš tos poniutės lūpų. Maniau, kad tokios nesikeikia. Ką tu! Sakė ir blet, ir nachui, ir kūrva sakė, ir pyderas tu. O paskui dar ir apspjovė. Gal būtų ir primušusi, bet laimė apsauga, geri vyrai, prispardė man šikną ir paleido, o tą išperą nusivedė nemokama kava ir šampanu girdyti.

Nuo to laiko gegutės nebėra. Užtai dabar aš pats dažnai sakau „kū-kū“. Pavyzdžiui, man kas nors sako: „Labas, kaip gyveni?“, o aš sakau: „Kū-kū“. Jei mane kalbina koks geras žmogus, mano „kū-kū“ taip pat būna draugiškas; švelniai pabrinkęs nuo artimo meilės ašarų ir apsiplunksnavęs draugiškumo jausmo pūkais, toks iki graudulio fainas ir tiesiantis mažytes rankeles jūsų link. Įsivaizduojate? Bet būna ir kitaip. Būna taip, kad man tenka isteriškai klykti: „Kų! Kų! Kų! Kų!“ ir dar spjaudyti protarpiais ugnimi, pikto niekadėjo veidan, ir netgi tokios priemonės ne visada padeda.

Girdėjau sykį posakį: o tempora, o mores! . Jūs, gerbiamieji, be abejo, žinote ką jis reiškia, todėl tikrai būtų juokinga daryti šioje vietoje išnašą ir aiškinti. Velnias, ale ot būna knygų: vienos išnašos ir dar blogiau – visų jų paaiškinimai gale knygos. Kų-tvojų-mat! Pavyzdžiui, Levo Tostojaus „Karas ir taika“. Ne, nu aš tai suprantu, kad Levo laikais buvo madinga du trečdalius sakinio pasakyti prancūziškai, tačiau redaktorių, kuris visus tuos nereikšmingus C'est La Vie, Mon Cherie vertimus sukišo į nepadoriai storų ir nepatogių skaityti tomų pabaigas, reikėtų ištremti į Sibirą arba uždaryti į Guantanamo karinės bazės kalėjimą keletui metų. Ai, apie ką aš čia?

Žodžiu, kai taip nelemtai pasibaigė su ta gegute, aš pats tarsi tapau ja. Tas įvykis tarpduryje atpalaidavo kažkokią spiralę mano viduriuose. Aš ėmiau lakstyti trumpais intervalais, kurie pasibaigdavo pergalingu „kū-kū“, karo šūksniu. Niekam nežinomos Tailando bokso mokyklos či-mei, omega kirčiu, džedajaus šviesos kardo smūgiu. „Kū-kū“. Dabar aš pats buvau laikrodžiu, ir kiekvienas mano veiksmas buvo kietas kaip vienas iš septyniolikos mažųjų rubeus, pasėtų įvairiose mano mechanizmo vietose, dabar aš buvau švytuoklė, nenumaldomai skaičiuojanti, jūsų, gerbiamieji, ir jūsų taip pat, laiką. Daugeliui tai nepatinka. Retas kuris bepaklausia: „Labas, kaip gyveni?“. Dažniausiai tik šnypščia kaip žalčiai aplinkui, o pasitaiko, kad ir blogo linki. Sako: „Durniau tu, psiche, gydykis!“.

Bet aš esu laikrodis. Jei mane išardytumėt, galėtumėt panaudoti mano krumpliaračius savo lentpjūvėse. Jie tikrai aštresni nei jūsų kreizai ir zeimeriai. Jei išluptumėt mano akmenis, galėtumėt barstyti juos kiaulėms. Tačiau laikas juk nesustotų. Štai jūs dabar skaitote šią novelę ir nesuprantate, kad net ir kiek įsitraukę bebūtumėt į skaitymą – laikas negali sustoti. Pakelkite akis nuo šio teksto, ir jūsų skystųjų kristalų monitorių sąsajos bus negrįžtamai pakitusios, jūsų sieniniai laikrodžiai bus pasiruošę sumušti savo litaurais galbūt paskutinį dūžį, paskutinį, jūsų, gerbiamieji, gyvenime. Ką gi jūs čia veikiate? Eikite gal jau šalin?


***

Gerai. Dabar tiems, kurie pasiliko, trumpai papasakosiu, kaip aš būnu prievartaujamas. Dalykas tas, kad iš tiesų man nėra kuo didžiuotis. Jūs buvote teisūs, kai paniekos ir pasišlykštėjimo grimasa kreipė jums veidus, skaitant tuos patetiškus skiedalus pirmoje šio teksto dalyje. Pamanykite tik, laikrodis! Juk ir durnam aišku, kad visi mes esame laikrodžiai: a) rodyklės šoktelėjimais ar poslinkiais per numatytą padalą matuojantys įvykių vertę; b) mechaninio tablo skritulio, su išpieštais skaitmenimis, pasisukimais per vieną iš numatytų reikšmių sprendžiantys, kam verta pasakyti: „Labas, kaip gyveni?“; c) kokiais nors, programinėje įrangoje aprašytais, skystųjų kristalų monitoriaus sąsajos pokyčiais reaguojantys į aplinką; d) tiesiog šokantys pašėlusį gegutės ant spyruoklės kadrilį ar mušantys švytuoklių litaurais; e) gongais skelbiantys savo patrakusią nuotaiką.

Aš einu gatve ir esu laikrodis. Už krūmo stovi senas iškrypėlis, ir jis taip pat yra laikrodis. Tiksliau sakant, jis yra bomba su laikrodiniu mechanizmu. Jis yra intelektuali bomba; modernus ginklas. Ne, jis nepuls išsikvėpinusios ir šiaip dailios poniutės, slepiančios savo perdrėkstas šnerves po tankiu vualio tiuliu. Jo auka bus toks kaip aš – vietinis durnelis. Arba koks vaikas, arba senutė. Jis sako man: „Labaš, kaip tu gyfeni? “ ir saldžiai šypso iš krūmų properšos. Aš bijau jo ir noriu bėgti, tačiau mano mechanizmas nepritaikytas tam. Mano mechanizmas skaičiuoja laiko intervalus, kol galės pasakyti „kū-kū“. Tuo tarpu šlykštus palaidūnas prisiartina prie manęs. Vienoje rankoje jis laiko aptirpusias bonbonkes, kurias panevalia spraudžia man į saują, kita jo ranka jau man ant šlaunies. Ji kyla aukštyn, kartu su šleikštuliu, kylančiu stemple. Tačiau jis, tas iširėlis, nepaliauja murmėjęs kažkokius atsiprašymus ir pagal reikšmę visai draugiškus žodžius. Užrašyti jo kėslai atrodytų netgi padorūs! Aš dar bandau atsigręžti, gal kas nors eina gatve? Tačiau esu tik laikrodis, aš nieko nekeičiu, aš tik parodau pokyčius. Deja.

Jis lieps man klauptis, ir aš klaupsiuos. Jis lieps man imti, ir aš imsiu. Lieps man – ir aš paklusiu. Juk viskas tik mechanika, tam tikrais laiko intervalais išreiškiama vienu ar kitu iš anksto numatytu būdu. Net jei man skauda taip kaip niekada neskaudėjo, o pašvinkęs gašlūnas nė kiek nemažina tempo, net jei jo karštas šnopavimas kiekvienu gūsiu man į sprandą nužudo mane – aš tik skaičiuoju intervalus, tarp ritmiškai beisikeičiančių judesių.

Aš laikrodis, o jis bomba. Ir jis galų gale sprogsta visais savo pūliais mano viduriuose. Aš kūkčioju ir tegaliu gailiai ištarti: „Kuu-u-u, kuu-u...“. Aš tegaliu išdarskytais viduriais gulėti pakrūmėje. Kažkur voliojasi mano beviltiškai išsiskleidusi spiralė. Nuo tamsaus ir masyvaus pastato priešais artinasi kiaulės. Jos užuodžia išsibarsčiusius mano rubeus. Pro šalį einate jūs. Eina kiti laikrodžiai.

Kū-kū.