Žmogaus paskirtis pasaulyje ( II nagrinėjimas)

Prieš pradedant šį nagrinėjimą, reikia pripažinti, jog yra daugybė minčių ir filosofijos ištakų, kurios kalba apie žmogaus egzistencijos problemą. Visos teorijos iš dalies teisingos ir visos jos kartu klaidingos. Apskritai, vargu ar įmanoma sukurti universalią bet kokio dalyko teoriją. Tad to mes net ir nemėginsime padaryti. Pasistengsime suprasti, ką apskritai žmogus veikia šiame pasaulyje ir kokia jo paskirtis.

Žmogus, tenka pasakyti, vis dėlto yra iškilęs virš kitų žemės padarų vien jau dėl to, kad su valia jis derina protą, priešingai nei kiti gyviai. Žmogus, nors ir veikiamas didelių tipinių instinktų, gali daug ką nuveikti ir savo nuožiūra, o tai suponuoja individualumą. Tačiau, ar žmogaus gyvenimas yra tam, kad jis pereitų visus esminius instinktų teikiamus etapus ir numirtų? Ar žmogaus paskirtis yra gimdyti vaikus, juos auginti, dirbti ir užsidirbti? O galbūt jo paskirtis rašyti knygas, kurti dainas ar dar kas nors kita? Ar apskritai, mes galime kalbėdami apie šiuos dalykus, laikyti juos esminiais žmogaus tikslais ir paskirtimi? Ar karžygys, vesdamas savo armiją į mūšį tiki, jog jo pergalė yra ir bus jo gyvenimo tikslas? Ar kūrėjas, visą gyvenimą kūręs ir pagaliau gavęs Nobelio premiją, gali laikyti tai savo gyvenimo aukštuma ir atlikęs savo misiją?

Kas gali pasakyti, ką turi padaryti žmogus, kad savo gyvenimo nenugyventų niekingai ir jo egzistencijos likučiai nenumirtų su konkretų žmogų pažinojusiais asmenimis. Jau nuo Antikos laikų, filosofai šioje problemoje aptardavo nuopelnus, šlovę, turtus bei galią. Tačiau jie, kaip ir šių dienų filosofai, nenumato vieno dalyko. Net ir garsius žmones, kurie lyg ir yra gerbiami literatūroje, moksle, mes negerbiame. Mums netgi nesvarbu, kas jie tokie. Mums svarbu pati mintis, pati idėja, kad kažkas buvo. Mokiniai, mokydamiesi mokykloje apie Leonardo Da Vinčį, jo nesupranta, jiems jis nesvarbus, jiems svarbi pati mintis, kad reikia apie jį žinoti. Taip pat ir įvairios sektos, kultai, garbindami kažką, jie iš tikrųjų garbina ne jį, o tik pačią mintį, kad reikia garbinti. Prisimindami Hitlerį, ar galime jį laikyti kažkuo ypatingu? Ar mums apskritai jis kažką reiškia antrajame pasauliniame kare? Visiškai ne! Mus domina ten prasiliejęs kraujas, pati mirties idėja ir galingos mūšių scenos. O Hitleris yra tik idėja blogio. Jis neturėjo jokio tikslo, nes tas tikslas mums yra tik pati idėja.

Tad ar dar verta sukti galvą, ką apskritai žmogus veikia pasaulyje? Ogi nieko, visiškai nieko. Jis neturi jokios paskirties, tik būtinumą gyventi ir maitintis idėjomis iš vidaus bei išorės. Kiekvienas iš jūsų čia galit man paprieštarauti, sakyti, jog žmogus tada yra vertingas, kai kažką palieka pasauliui, ir tada lyg jis būtų gyvenęs ne veltui. Bet juk tai tik idėja. Mums ir būna svarbu tik tai, kas palikta, bet ne tai, kas paliko.  Net jei ir nebūtų tokios sąvokos, kaip mirtis, tada mūsų gyvenimas apskritai neturėtų išeities taško. Mirtis tai idėjų ratas – mirė vieni, vietoj jų ateina kiti ir stengiasi pakeisti jau įsivyravusias nuostatas ir pažiūras.

Tad ne be pagrindo sakau, jog gyvenimas yra visiškai bevertis. Nesvarbu, kas jūs būsite, ar visiškai prasigėręs valkata, ar lovoje per dienas besitrinantis su prostitute ar garbingas Nobelio premijos laureatas. Jūsų darbų svarba, kaip ir patys jūs, pereisite kitų žmonių akyse prie idėjų, o tos idėjos formuluote yra tokia: „Jei ne jis, tai kitas“. Net ir aš, rašydamas dabar, suprantu savo beprasmybę ir visišką nevertę. Tačiau šis filosofinis nagrinėjimas atlieka paskirtį – persikelia į idėjas. O idėjos, gyvendamos atskirai nuo autoriaus, jį palieka ir padaro beverčiu.

Reziumuojant ir baigiant šį nagrinėjimą, dar reikia pridurti, jog jau apskritai geriau nė vienas žmogus negimtų, nes gimęs jis yra pasmerktas kančioms, netgi jei jas laiko ir malonumais, tačiau gyvenimo beprasmybė jį nuneša lig mirties, dažnai manant, kad jis svarbiausias ir atlieka kažką svarbaus. Nors pati svarba, tik idėja, pats pasaulis, gyvenimas, nuveikti darbai ir daiktai – tik idėja. Apie pačios idėjos prigimtį pakalbėsime trečiajame nagrinėjime.