VISI Dostojevskio herojai kelia gyvenimo prasmės klausimą. Tuo jie šiuolaikiški: jie nebijo atrodyti juokingi. Nūdienos jausena nuo klasikinės skiria tai, kad ši semiasi peno iš moralinių problemų, o nūdienė - iš metafiziniu. Dostojevskio romanuose tas klausimas keliamas taip intensyviai, jog įpareigoja imtis kraštutinių sprendimų. Egzistencija yra melas, arba ji yra amžina. Jeigu Dostojevskis pasitenkintų šio klausimo sprendimu, jis būtų filosofas. Tačiau jis parodo, kokius padarinius šie proto žaidimai gali turėti žmogaus gyvenime, ir čia jis - menininkas. Iš visų tų padarinių labiausiai sudomina jį paskutinysis, tas, kurį Rašytojo dienoraštyje jis pavadina logiška savižudybe. 1876 m. gruodžio leidinyje jis pateikia samprotavimus apie "logišką savižudybę" 98. Įsitikinęs, jog žmogaus egzistencija yra visiškas absurdas tam, kuris netiki nemirtingumu, nusivylėlis prieina prie tokių išvadų: "Kadangi į klausimus apie laimę per savo sąmonę iš gamtos gaunu tik tokį atsakymą, esą galiu būti laimingas vien prisitaikęs prie visumos harmonijos, kurios nesuprantu ir - man tatai visiškai akivaizdu - niekados nesugebėsiu suprasti... Kadangi galiausiai, esant tokiai tvarkai, prisiimu sykiu ieškovo ir atsakovo, kaltinamojo ir teisėjo vaidmenis ir manau, kad šita gamtos komedija yra visiškai kvaila, o kesti man tą komediją yra dargi žeminantis dalykas... Tad būdamas neabejotinas ieškovas ir atsakovas, teisejas ir kaltinamasis, aš pasmerkiu tą gamtą. Taip begediškai ir įžūliai pagimdžiusią mane kentėjimams, - sunaikinimui drauge su savimi..."

Šitoje pozicijoje dar esama šiek tiek humoro. Savižudis nusižudo todėl, kad metafiziniu požiūriu jis įžeistas. Tam tikra prasme jis atsikeršija. Taip jis įrodo, kad jo "nepaimsi". Tačiau mes žinome, kad toji pati tema tik jau su kur kas nuostabesniu užmoju įkūnyta Kipšų personaže Kirilove, kuris irgi yra logiškos savižudybės šalininkas. Inžinierius Kirilovas kažkur pareiškia norįs nusižudyti, nes "tokia jo mintis". Žinia, tuos žodžius reikia suprasti tiesiogiai. Jis stengiasi mirti dėl minties, dėl idėjos. Tai aukščiausio lygio savižudybė. Scena po scenos Kirilovo kaukė aiškėja, ir mums atsiveria ta pragaištinga mintis, kuria jis gyvena. Inžinierius iš tikro persiima Dienoraščio mintimis. Jis jaučia, jog Dievas yra būtinas ir reikia, kad jis egzistuotų. Tačiau jis žino, kad jo nėra ir negali būti.

"Nejaugi tu nesupranti, - sušunka jis, - kad vien dėl šito galima nusižudyti?" Tokia nuostata irgi lemia kai kuriuos absurdo padarinius jo sąmonėje. Jis abejingai sutinka, kad jo savižudybė būtų panaudota reikalui, kurį jis niekina.

"Aš nustačiau šiąnakt, kad man vis vien". Pagaliau jis rengiasi šiam žingsniui, apimtas sumišusio laisvės ir maišto jausmo: "Aš žudausi, kad parodyčiau nepaklusnumą ir naują baisią savo laisvę". Tai jau nebe kerštas, tai maištas. Taigi Kirilovas yra absurdo personažas - tik su ta esmine išlyga, kad nusižudo. Tačiau jis pats paaiškina tą prieštaravimą, ir dargi taip, kad kuo gryniausiai atskleidžia absurdo paslaptį. Savo mirties logiką jis papildo nepaprastu siekiu, suteikiančiu tam personažui aiškią perspektyvą: jis nori nusižudyti, kad taptų dievu.

Klasikinio aiškumo išprotavimas. Jeigu Dievo nėra, Kirilovas - dievas. Jeigu Dievo nėra, Kirilovas privalo nusižudyti, kad taptų dievu. Ši logika - absurdiška, bet būtent to ir reikia. Vis dėlto įdomu būtų įprasminti šitą į žemę nuleistą dievybę. Kitaip tariant, išryškinti premisą: "Jeigu Dievo nėra, tai aš - dievas", kuri tebėra gana miglota. Svarbu iš pradžiu pažymėti, kad žmogus, reiškiantis tokią beprotišką pretenziją, yra visiškai žemiškas. Jis džiaugiasi drauge su Šatovu, kai pas šį sugrįžta žmona. Ant raštelio, kuris bus rastas po jo mirties, jam knieti nupiešti veidą, rodanti "jiems" liežuvį. Jis vaikiškas, ūmus, aistringas, nuoseklus ir jautrus. Jo tiktai logika ir įkyri idėja - antžmogio, o visa jausmų gama - žmogaus. Ir vis dėlto ne kas kitas, o jis pats kuo ramiausiai kalba apie savo dieviškumą. Jis ne beprotis arba tuomet beprotis Dostojevskis. Vadinasi, jį veikia ne didybės manijos sukelta iliuzija. Ir šiuo atveju juokinga būtų suprasti jo žodžius tiesiogine prasme.

Pats Kirilovas padeda mums geriau jį suprasti. Atsakydamas į Stavrogino klausimą, jis patikslins, jog kalba ne apie dievą-žmogų. Galima pamanyti, jog šitaip jis nori būti nepanašus į Kristų. Bet iš tikrųjų ketina prisijungti jį prie savęs.

Akimirką Kirilovas išties isivaizduoja, jog numiręs Jėzus neatsidūrė rojuje. Ir staiga suprato, kad jo kančia buvo bergždžia. "Gamtos dėsniai, - sako inžinierius, - privertė jį ir gyventi tarp to melo, ir mirti dėl melo". Tik šia prasme Jėzus įkūnija visą žmogiškąją dramą. Jis buvo tobulas žmogus, nes realizavo absurdiškiausią dalią. Jis ne Dievas-žmogus, o žmogus-dievas.

Kaip ir Kristus, kiekvienas mūsų gali būti - ir tam tikra prasme yra - nukryžiuotas ir apgautas.

Tad dievybė, apie kurią čia kalbame, visai žemiška. "Aš trejus metus ieškojau savo dieviškumo atributo, - sako Kirilovas, - ir suradau jį; mano dieviškumo atributas - Savavalystė". Dabar tampa aiški ir Kirilovo premisos prasmė: "Jeigu Dievo nėra, tai aš - dievas". Tapti dievu - tai tik būti laisvam šioje žemėje ir netarnauti nemirtingai būtybei. O svarbiausia, žinoma, padaryti visas išvadas iš šitos skausmingos savavalystės. Jeigu Dievas egzistuoja, tai viskas priklauso nuo jo, ir mes bejėgiai prieš jo valią. Jeigu jo nėra, viskas priklauso nuo mūsų pačių.

Kirilovui, kaip ir Nietzsche'i, užmušti Dievą reiškia pačiam tapti dievu ir jau šioje žemėje realizuoti amžinąjį gyvenimą, apie kurį kalba Evangelija*. Bet jeigu šito metafiziško nusikaltimo pakanka, kad žmogus pats save realizuotų, tai kam dar reikia savižudybės? Kam žudytis, palikti šį pasaulį, kai užsikariavai laisvę? Čia esama prieštaravimo. Kirilovas puikiai tai supranta ir priduria: "Jeigu tu šitai suvoki, tu - caras ir jau nebenusižudysi, o gyvensi pačioje didžiausioje šlovėje". Bet žmonės to nežino. Jie "šito" nejaučia. Kaip ir Promėtėjo99 laikais, jie minta aklomis viltimis†. Jiems būtina, kad kas nors

* "Stavroginas: Jus įtikėjot būsimu amžinuoju gyvenimu? Kirilovas: Ne, tik čionykščiu amžinuoju gyvenimu".

† "Žmogus nieko daugiau ir nedarė, tik kūrė sau Dievą, kad pats nenusižudytų; tai ir yra visa pasaulinė istorija iki mūsų dienų".

nurodytu kelią, jie negali apsieiti be pamokslų. Tad Kirilovas turi nusižudyti iš meilės žmonijai. Jis privalo nurodyti savo broliams sunkų karališką kelią, kuriuo pats žengs pirmasis. Tai pedagogiška savižudybė. Taigi Kirilovas aukojasi. Nors jis ir nukryžiuotas, bet apgautas nebus. Jis taip ir lieka žmogumi-dievu, įsitikinusiu, jog po mirties nieko nėra, ir kupinu evangeliško liūdesio. "Aš nelaimingas, - sako jis, - nes privalau apreikšti savavalystę". Tačiau kai jis bus jau miręs ir žmonės pagaliau viską supras, šioje žemėje apsigyvens carai, ir ji nušvis žmogiška šlove. Kirilovo pistoleto šūvis bus paskutinės revoliucijos signalas. Tad į mirti jį stumia ne neviltis, o nesavanaudiška meilė artimam. Prieš kruviną neapsakomo dvasinio nutikimo finalą Kirilovas ištaria seną kaip žmonijos kančios frazę: "Viskas gerai".

Taigi savižudybės tema Dostojevskio kūryboje yra absurdo tema. Prieš eidami toliau, tik pažymėkim, kad Kirilovas atsikartoja kituose personažuose, kurie savo ruožtu pradeda naujas absurdo temas. Stavroginas ir Ivanas Kazarmovas praktikuoja absurdo tiesas. Būtent juos ir išlaisvina Kirilovo mirtis. Jie mėgina tapti carais. Stavroginas gyvena "ironišką" gyvenimą, gerai žinome kokė. Jis sukelia aplinkinių neapykantą. Tačiau žodžiai-raktas į šitą personažą slypi jo atsisveikinimo laiške: "Aš niekam negalėjau pajusti neapykantos". Jis - abejingumo caras. Kaip ir Ivanas, atsisakantis išsižadėti karališkųjų proto galių.

Tiems, kurie, kaip jo brolis, savo gyvenimu įrodo, jog norint tikėti, reikia būti nuolankiam, jis galėtų atsakyti, jog ta sąlyga - niekinga. Raktas į jį yra toji frazė "Viskas leista" su deramu jai liūdesio niuansu. Žinoma, jis, kaip ir Nietzsche, tasai garsiausiasis Dievo žudikas, baigia gyvenima beprotybe. Tačiau tai neišvengiama rizika, ir pamačius šitokias tragiškas baigtis absurdo protui svarbiausia paklausti: "O ką tatai įrodo?"

Taigi romanuose, kaip ir Rašytojo dienoraštyje, keliamas absurdo klausimas. Jie teigia logiką, vedančią iki pat mirties, džiugesį, "siaubingą" laisvę, carų šlovę, tapusią žmonių šlove. Viskas gerai, viskas leista ir nėra nieko, ko vertėtų neapkęsti, - tai absurdo postulatai. Bet kokia gi stebuklinga toji kūryba, kur šitos iš ugnies ir ledo sukurtos būtybės atrodo mums tokios artimos! Aistringas abejingumo pasaulis, ūžaujantis ju širdyse, visai mums neatrodo šlykštus. Mes atpažįstame jame kasdienius savo nerimus. Ir, ko gero, tik Dostojevskiui pavyko suteikti absurdo pasauliui tokio suprantamo ir tokio kankinamo žavesio.

O vis dėlto prie kokios išvados jis prieina? Dvi citatos parodys visišką rašytojo metafizikos sujaukimą, lemiantį kitus atradimus. Kadangi samprotavimai apie logišką savižudybę sukėlė kritikų protestus, kituose Rašytojo dienoraščio leidiniuose Dostojevskis išplėtoja savo nuostatą ir padaro tokią išvadą: "Jeigu tikėjimas nemirtingumu yra toks būtinas žmogaus būčiai (kad be jo žmogus pradeda galvoti apie savižudybę), vadinasi, tai ir yra normali žmonijos būsena, o jeigu taip, tai ir žmogaus sielos nemirtingumas egzistuoja be jokios abejonės" 100. Kita vertus, paskutiniuose paskutiniojo jo romano puslapiuose, besibaigiant toms gigantiškoms kautynėms su Dievu, vaikai klausia Aliošos: "Kazarmovai, nejaugi iš tikrųjų religija sako, kad visi mes prisikelsim iš numirusiųjų ir atgysim, ir vėl pamatysim vieni kitus?" Ir Alioša jiems atsako: "Būtinai atgysim, būtinai pamatysim ir linksmai, džiaugsmingai papasakosim vieni kitiems viską, kas buvo".

Vadinasi, Kirilovas, Stavroginas ir Ivanas pralaimėjo. Broliai Kazarmovai - atsakymas Kipšams. Tai ir yra galutinė išvada. Aliošos atvejis nėra toks dviprasmiškas kaip kunigaikščio Myškino. Būdamas ligonis, šis gyvena amžinoje dabartyje, čia besišypsančioje, čia abejingoje, ir šita palaimos būsena galėtų būti tasai amžinasis gyvenimas, apie kurį kunigaikštis kalba. Alioša, priešingai, pasako aiškiai: "Būtinai pamatysim". Apie savižudybę ir beprotybę čia jau nebegali būti nė kalbos. Kam jos reikalingos žmogui, įsitikinusiam nemirtingumu ir jo džiaugsmais? Žmogus iškeitė savo dieviškumą į laimę. "Ir linksmai, džiaugsmingai papasakosim vieni kitiems viską, kas buvo". Kirilovo pistoletas pokštelėjo kažkur Rusijoje, tačiau pasaulis ir toliau puoselėjo aklas savo viltis. Žmonės "šito" nesuprato. Vadinasi, su mumis kalba ne absurdo romanistas, o egzistencinis romanistas. Ir čia šuolis jaudinantis ir teikiantis didingumo jį įkvepusiam menui. Tas susitaikymas graudus, kupinas dvejonių, netvirtas, bet aistringas. Dostojevskis raše apie Brolius Kazarmovus: "Svarbiausias klausimas, gvildenamas visose šitos knygos dalyse, yra klausimas, sąmoningai ir nesąmoningai kankinęs mane visą gyvenimą, - Dievo buvimas". Sunku patikėti, jog pakako vieno romano, kad viso gyvenimo kančia virstų džiugiu tikrumu. Vienas komentatorius* teisingai pažymi: "Dostojevskis turi nemaža bendro su Ivanu - ir todėl pozityviems Kazarmovų skyriams prireikė trijų mėnesių pastangų, o tie, kuriuos jis vadino "šventvagiškais", buvo sukurti per tris savaites, užėjus įkvėpimui". Nėra nė vieno Dostojevskio personažo, kuris neturėtų kūne tos rakšties, jos nedirgintų arba neieškotų užsimiršimo geiduliuose ar ištvirkavime†. Pasilikime prie šitos abejonės. Priešais mus kūryba, kurios šešėliuose, skvarbesniuose už dienos šviesą, įžiūrime žmogaus kovą su savo viltimis. Priėjęs pabaigą, kūrėjas renkasi, prieštaraudamas savo personažams. Šitas prieštaravimas leidžia padaryti šiokią tokią pataisą. Priešais mus - ne absurdo kūrinys, o kūrinys, keliantis absurdo problemą.

Dostojevskio atsakymas - tai nusižeminimas, "gėda", anot Stavrogino. Absurdo kūrinys, priešingai, nepateikia jokio atsakymo, štai ir visas skirtumas.

Baigdami pažymėkime: absurdui Dostojevskio kūryboje prieštarauja ne krikščioniškas jos pobūdis, o tai, kad ji skelbia nemirtingumą. Galima būti krikščioniu ir sykiu absurdo žmogumi. Esama krikščionių, kurie netiki nemirtingumu. Kalbant apie meno kūrinį, būtų galima patikslinti vieną absurdo analizės kryptį, kurią buvo galima nujausti iš ankstesnių puslapių. Ji skatina iškelti "Evangelijos absurdiškumo" klausimą. Ji išryškina tą turtingą būsimų atgarsių mintį, kad tvirtas įsitikinimas - ne kliūtis netikėjimui. Priešingai,

* Borisas de Schloezeris.

† Įdomi ir įžvalgi A. Gide'o pastaba: "Beveik visi Dostojevskio herojai yra poligamai".

matome, kad Kipšų autorius, gerai žinodamas šituos kelius, galiausiai pasirinko visai kitą taką. Stulbinantis kūrėjo atsakymas savo personažams, Dostojevskio atsakymas Kirilovui iš tikro gali būti reziumuojamas šitaip: gyvenimas yra melas, ir jis yra amžinas.

http://perkunas.vtu.lt/grozine /sizifas/mitas3_3.html