karta rasiau taip:..labanakt... neabejinga mano siolos globotoja naktis uzdenge musu diena, paskandindama ja istorijoje...ir netiketo vejo dvelksmas atnes kita ryta... tik kur auga permatomos tikinciu akiu svajones, kad kita ryta vysis geresnis rytojus...man sako, neverta galvoti tuo kas buvo, o reikia galvoti tuo kas bus... o as galiu galvoti tik keliolika galaktiku atgal... nes tik ten kur pabaiga kazkas prasideda... o ko nebus as negaliu apsaugoti... o to kas bus - atsisakyti... tada man rase - nieko negalime pakeisti...o man vistiek... betkuri kryptis (nesvarbu ja keisciau ar ne) gali buti blogesne... ir kas man gali papriestarauti, kad ejimas pietryciu kryptimi i vandenyna ir nera kelias i zydincia pieva...ir tada man rezia, kad esame patys savo likimo kalviai... gyvenimo kalviai... o as manau, kad mes jais nesame ir kad mes galime nieko, nes seip sau negalime pakeisti net akiu spalvos... man dar karta pasake, kad ejimas tuo keliu kur veda sirdis yra teisingiausias... bet as kazkodel ir vel priestarauju... nes kur tas kelias mane nuvede?... juk juo eidama ipuoliau i siena... ir nusilauziau rageli kuris buvo mano vienintelis ginklas... juk siais laikais norint buti vertinamu reikia skaldyt ir valdyti... matyt man teks but tik verge, nes nuolat einu tik sirdimi... ir tada sakiau - labankt... kazkokia koreta naktis... naktis is kurios kursime zvakutes... taip vakar kazkodel galvojau... o siandien?... man taip reikia sidabriniu sparnu, kad galeciau buti ten kur ir tu...