Mano mergaitei

Ir klausimai
Kaip nuovargis,
Kaip nemaža bėda.
Paklausė Ji, mano mergaitė,
Kokia kalba
Eilėraštį apie gimtinę parašiau.

Mergaite mano mylima,
Ne kur –
Lietuvoje dar uždainuoja Dzūkija.
O seniai
(Nors jau mokyti Jablonskio)
Dar pakalba savo kalba.
Ne Tau, gražuole, tą eilėraštį rašiau.
Ir jo skaityti Tau tikrai neverta.
Aš parašiau jį tiems,
Kuriems bus lemta
Paplaukioti Dzūkijos tarmėse. 

Namo grįžau.
Per slankscį peržangiau
Ir supratau -
Namų vaikystės nesurasiu.
Išaic jau Dzievas liepia man,
O Šklėrių sodzus slenka iš paskui.
Ir Dzūkija išcirpsta kap druska -
Lašas po lašo-
Vis mažau,
              mažau,
                        mažau..

Sudzie, mergaite..
Jei kadu
Šilinių žamėn Tu surasi kryžų.
Tai peržagnok savi
Marcinkonių kalba
Ir būsim Tau labai dėkingi.
Kad dar pavaikštai ca,
Sugrįžusi iš dzidelių paryžių.