Pastero efektas

Kai tave sutikau, jau mokėjau
ugnį įskelti. Akmeniniu kirviu
gąlasdamas ietį, urvo sienoje
raižiau tau pažadus, įrantas
deginto medžio pieštukais ryškinau,
liepsninga ochra balanos šviesoj
amžinau. Tu tikėjai mano gebėjimais
tavo vaikus nuo bado apginti.
Kvėpavai manimi. Jei kas paklaustų,
kodėl man anuomet patiko paparčiai –
buvo tiek vešlūs, kad nelikdavo vietos
drovėtis. Juose slėpėsi grobis; juose
slėpdavaus aš, jeigu grobio staiga
pagailėdavau, jei užklupus jauniklį
ranka sudrebėdavo.

Gerokai vėliau, Nilo deltoje kertant
cukranendres, virvės ilgiu voroje
savo laisvę matuodamas, kruvinu
delnu lūpas braukiau, bet jutau
cukraus skonį. Man patiko žaliuojanti
siena, leido būti savim, neviltį slėpti.
Tu juk kraujo nemėgsti, nors arbatą
skanauji pasaldintą.

O po to, jau galerose, tarpuos tarp
yrių, kitatikis būdamas, grandinių
rožančių kalbėdamas, ilgėjaus žolės.
Viksvų, užstojančių gėdą, siūravimo.
Kniūbsčias parkrisčiau veidu į smilgas,
jos mestų šešėlį, glamonėtų pečius,
nejusčiau rimbo ir būgno. Tau juk
patiko ritmingai.

Aš jau užgrūdintas, įgavau
atsparumo. Laikas gydo žaizdas.
Vėl pamėgau gyvenimą saldų ir
būgnai netrukdo miegoti. Įsidrasinau
tiek, jog paėmęs mačetę plynai
iškirtau iki miško pietuos ir ežero
šiaurėj savus horizontus.
Juk, gerai pagalvojus, žolė
nieko neslepia.