Absurdas

Rūkaliai miršta anksčiau – skrenda laikraštinės antys, tupia reklamon.
Mano neįgalūs nervai nelegalūs banderlogiškai juokias.
Spazmuoju prakaituotame delne paskutinę relanium tabletę –
Kam man tai – retušuotas fetišistinis globalizmas – onanui.
Išmasturbuosiu visą pasaulėlį pro kaleidoskopą proliams –
Tegu grožis lesbietišku katarsiu it geišą kupron užsimetę.

Mama, o jei nemedžiotų banginių, ar aš galėčiau vesti gėjų?
Tėti, o jei Sacharoj imperatoriškuosius pingvinus žieduotų?
Nebūti nebūti, ir nėr jokio klausimo – Hamletas – omletas – tas pat.
Klaustukai brangsta – pingam mes – vyžoti kompiuterastai – kenkėjai.
Sugiedu tris psalmes ir vieną antrą choralą už tai, kad ne moliai.
Mediatorium brūkšteliu sau per mediumą už tai, kad beveik viešpats.

Būtų galima dėt ant visų idealų po rausvais adijalais,
Būtų galima krušt griliažą nuo fosilinių gyvenimėlių.
Man tai kas, kad rūkaliai susmilksta anksčiau, juk nemiršta tik žudymas.
Ir žudyt niekada ne vėlu pradėt iš naujo – ak, kokie mes sakralūs!
Noris dažniau užsismaukt šizofreniškus akinius protui išėjus,
Kad suvoktum absurdą, makabrišką galą – psichui būt ar nebūti.