Vijokliai

Mano tėvas vijokliais apaugęs.
Ir jau mamą pas beržus išvijo.
Bet vilioja tas tėviškės raugas –
vis geriau nei usnynė uošvijoj.
    Ir geriau nei „Usnynėj“ Tilvyčio -
pats rugių nežydėjimo metas.
Akimis ašarotom išlyčiau,
jei pritvinkčiau danguj. Bet aš retas,
    nors griaustiniais apaugęs, benamis.
Kaip trobelė be kojos medinės.
Pro usnis skverbias beržas ir šlama -
nešlamėjo taip nieks piniginėj.
    Joj voratinkliai draikos be vėjo
(net kokiais aš keliais bekeliaučiau).
Mano mintys į vakar išėjo,
o aš pats – sulipdytas iš skiaučių,
    lupto beržo,  lietuviško beržo.             
Aš be dalgio, net Širvio neskaitęs.             
Mano kiaulpienių mergos nemelžia
ir aš pats - tik šiek tiek jaunikaitis,
    pasiklydęs danguj pas Avyžių,
nukryžiavęs kelius be Piloto.
Aš prie galo, į pradžią sugrįžęs,
be grandinės – galiu išsiloti,
    išsikaukti į šunį, į žemę,
į akis pakaruoklių, net nieką.
Iškerosiu vijokliais – lai semia,
tarp eilučių lai nieko nelieka.