Trečiasis laiškas iš Tebeto

rytai visiškai atvėso, negelbsti
net stipriosios arbatėlės pas mylimą padre maironijų -
senokai jau metęs tarnystę, dabar
pasaulietiškai kalba, bet dažniausiai vis žemiškai tyli
drovauja stebėdamas dangų
žodį riebesnį šnabždėdamas 
ranką ties kakta prisiminęs sustabdo
nuduoda neva kasytis ketino:
įpročiai giliai įaugę.
nors poetas jis prastas (vien iš ilgesio į raštą kabinos)
bet puikus pašnekovas. pypkę papsint paslaptis
savyje užrakina
džiaugiasi savo kojas matydamas
kaip vaikas jomis maskatuoja
ir šypsodamas erzelį kelia
guodėjo darbą atlieka puikiausiai.
trupinti laiką su juo lengva ir gera.