Dar nežydi vyšnios

Dar nežydi vyšnios...

Raudona it prisiurbus dažo
Skrybėlė.
Paviršinio gerumo kupina.
Lėlė.
Tik drapanom lyg vergė
Apsivilkus.
Basa, tačiau jau ne tokia tyra kaip
Vaidilutė.

Nejaugi pamiršai tu tas gelsvas kasas?
Ne pajūrio, o dykumos jos
Smėlio prisigaudė.
Ir tą jaukumą šypsenos gaivios.
Pas elgetą sudriskusiuos drabužiuos.
Laukė.

Gal visgi duos, atlauš
gal būt nors duonos kriaukšlį pilką.
Ir nušlubuojant grubiai pabučiuos.

Raiša mergaitė ir  jos raudona
Vyšnių skrybėlė.
Mažoji ledi -  tiki, kartais kliedi
Kad sužydės dėl jos nors tulpės mėlynai.

Bet sušlubavo sąžinė, ne kojose
Raišumas.
Ir niekuo dėta čia raudona skrybėlė,
Tiesiog poetas pametė pieštuką
Tapyt pradėjo potėpiais rausvais.