jei šiandien žinočiau, kad mirsi, tai vakar mylėčiau labiau

a                                            ۩

                        Jau galvojau, kad esu varžtelis
                    gamybos-prekybos-buities mašinoje,
            o Dievas yra tik Tibete ir senose bažnyčiose.
    Minutei sustojęs, vėl radau transcendenciją - ji yra visur.
                    Belieka tik prisijungti prie jos eterio.
            Oras pilnas skaidrių srautų - lyg lengvas rūkas,
      reaktyvinių lėktuvų pėdsakai, tamprios medūzos jūroje...
      ... patempk artyn vieną iš gijų, išsilenkusių erdvėje,
                              ir į tave paplūs Begalybė.

                                              ۩

                          Kaip drįstame mes Begalybę
                          buities nuskandinti triukšme?!

                                              ۩

                            Saulę gali užstoti Mėnulis,
                                visą dangų – kepurė.

                                              ۩

                .... pakelk akis, ir apsvaigsi nuo Begalybės.

                                              ۩

                    žmogus kaip zylė kaip žvakelė kaip

                                              ۩

                                          derybos
                                          su Visata
                                  stingstančiame kūne
                                    maži laikrodėliai
                                    kažkas nesibaigia
                              Visata ima šilumą atgal
                                        kad turėjai
                                            dėkoji

                                              ۩

                                    gyvenimas pilnas
                          kiekvieną sekundę numirštant
                                        kiekvieną

                                              ۩

                    Būname, kaip arkliai su akidangčiais.
            Pagalvok, kas yra toliau už mus supančio kiauto:
    už darbo koridorių, už rūpesčių apie pinigus ir daiktus,
                              už pavėlavimo į autobusą,
                                        už žiemos,
                                už poliarinės žiemos,
                                  už atmosferos ribų,
                                  už absoliutaus nulio,
                              už galaktikų mirgėjimo,
                            už juodos begalybės tylos,
                                  už suvokimo ribų.

                                    Dabar grįžk atgal
                        iš milijardų šviesmečių kelionės
              ir palygink kompiuterio atminties talpą su tuo,
                              kas telpa chromosomoje.
              Pasinerk į chromosomą, į molekulę, į tai,
              ką vadiname „elementariomis“ dalelėmis –
        elektronus, protonus, neutronus... Štai protonas –
          tai ne plastmasinis rutuliukas iš fizikos kabineto,
      tai gravitacinių jėgų miškas - lyg tamsus sapno rūkas,
  kiekviena šakelė permatoma ir tuo pat metu nepermatoma...
            ... panirk į vieną iš jų, ir į tave paplūs Begalybė.
                      Tavyje gyvena milijardai pasaulių.
                                  Net jei esi varžtelis.

                                              ۩