Sungailiškio nebylys

Papasakosiu jums, vaikučiai, tikrą istoriją, kuri atsitiko 2009 metais. Taigi, kaip matote, visai neseniai, seniai. Netoli Tauragės yra miestelis arba kaimelis Pagramantis, taip, Pa-gra-man-tis, tis. Kažkuris žmogus yra parašęs knygą, „Pagramančio šnekučiai“, jūs visi ją žinote, žinote. Aš tos knygos tikriausiai neskaičiau, neprisimenu, tikiuosi, kad neskaičiau, bet įsivaizduoju, kad joje aprašomi to kaimo arba miestelio, čia jau nežinau, kaip tiksliai reikėtų išsireikšti, to administracinio vieneto žmogeliai, žmonės aprašomi, kurie labai yra šnekūs, mėgsta daug kalbėti, vadinasi. Tiesiog mala liežuviu, apkalbinėja vieni kitus, išsigalvoja, gal ką ir primeluoja, žodžiu, burnos neuždaro, uždaro. Tai tokius, manau, žmones ir aprašo tas žmogus, kuris laiko save rašytoju. Ir kiti gal jį tokiu laiko, ką gali žinoti.
Bet ne apie tai pasakosiu. Taigi, tame Pagramantyje, taip išeina, žmonės yra mėgėjai pašnekėti. Pats nebuvau, nežinau, bet jeigu jau taip rašo, vadinasi, turbūt taip ir yra, yra. O visai šalia Pagramančio, už kokių trijų ar keturių kilometrų yra kitas administracinis vienetas, bijau neteisingai pavadinti kaimu ar miestu, taigi, vienetas vardu Sungailiškis. Sun-gai-liš-kis. Tai va, tame Sungailiškyje, nežinau ar visi, kitų nepažįstu, bet vienas žmogus tai tikrai visai nekalba, nekalbėjo, nes dabar ir negali kalbėti, jei ir norėtų, nes miręs, bet čia jau užbėgau istorijai už akių. Nieko, vaikai, apsimeskite, kad šito negirdėjote. Gyvas jis, gyvas kol kas.
Tai matot, kaip yra – aname vienete visi šneka ir už tai juos kažkodėl aprašinėja, lyg tai didelis čia žygdarbis šnekėti, o šitame vienete vienas tikrai yra nebylys, lys. Ir niekas apie tai neparašo, o juk tylėjimas gal yra didesnė vertybė, negu tarškėjimas. Tuoj jūs įsitikinsite, kad iš tikrųjų taip ir yra, o todėl ir neteisus buvo tas žmogus, kuris parašė „Pagramančio šnekučius“, nežino apie ką reikia rašyti. Ištaisysiu tą istorinę klaidą, klaidą.
Taigi, Sungailiškio nebylys. Nebylys. Kuo gi jis buvo toks įžymus? Ogi niekuo, tik po laiko visi pamatė, kokį neįkainojamą žmogų šalia turėjo, turėjo. Buvo jis toks apyamžis, liesas, bet tiesus, todėl visi, kas artimiau nepažinojo, laikė jį inteligentu, inteligentai tokie būna, nevalgę, bet tiesūs. Be to dar jis visada nešiojosi tokį ryšulėlį, knygų ryšulėlį, knygos, reiškiasi, špagatu surištos, tiaip gal kokie trys kilogramai, kilogramai išeitų. Visada jis su savim tą ryšulėlį ir nešiojosi. Nesimatė anei kokios ten knygos, viršeliai visai nutrinti, nei kas ten jose parašyta. Visa tai svetimiems žmonėms darė klaidingą įspūdį, kad tai šviesus žmogus eina, šviesuolis, inteligentas.
Artimi gi žinojo, kad jis nemoka nei skaityti, nei rašyti ir yra nepilno proto, kvailelis, bet svetimiem, aišku, to negarsino, nes nenorėjo savo administraciniam vienetui užtraukti nekokią šlovę, kad tie dar pasipūtėliai, kuriuos knygoje aprašė, tie Pagramančio šnekučiai juos negyvai užjuoktų. Todėl tikrą padėtį apie savo administracinį vienetą uoliai slėpė, slėpė.
Na va, taip jie ir gyveno, anie slėpė, o šitie pavydėjo tokio šviesaus ir tylaus žmogaus, nes nežinojo, kad tas nebylys, o kadangi patys buvo nepataisomi plepiai, tai širdies gilumoje jautė pagarbą žmogui, galinčiam bent valandą patylėti. Gyveno, kol neatėjo 2009-ieji. Kas tada vyko, kas atsitiko, jūs puikiai, vaikučiai, atsimenat, o kas gal per maži buvote, tai tėveliai jums papasakos. Aš gi tik trumpai nusakysiu tų metų vasaros įvykius. Birželio 15-ą netikėtai į Lietuvą per Sovetską įsiveržė rusų kariuomenė, prasidėjo karas. Na jis truko labai trumpai, rudeniop ruseliai buvo priversti gėdingai sprukti atgal į savo Sovetską ir Kaliningradą, Kaliningradą, bet tuo metu tai visgi buvo netikėta, ir ruskiai prasibrovė į krašto gilumą. O Pagramantis su Sungailiškiu yra visai netoli sienos su Rusija, taigi jie greitai buvo okupuoti, tie vienetai. Na, tuo metu iškart kaip atsakas rusų invazijai Tauragės miškuose susibūrė partizanų būriai, jie aktyviai reiškėsi ir pridarė priešui daug nuostolių.
Rusai nusprendė sugauti „liežuvį“, taip jie vadina išdavikus, sako „jazyk“, taip pagal juos vadinasi tas, kuris liežuvio už dantų nelaiko. Na ir kas gi jiems pasirodė labiausiai tinkąs „jazyko“ vaidmeniui, liežuvio, taip sakant? Ogi mūsų kvailelis Sungailiškio nebylys. Mato rusai, kad toks tiesus su knygų ryšuliu eina, galvoja, o kas tose knygose yra? Gal kokia slapta informacija, gal šifras telegramoms, gal dar kas. Griebia jie tą vargšą kvailelį, kuris visai nesigaudo apie tarptautinius savo krašto pasikeitimus, ir tardo jį, pasakyk, kur partizanai, zanai, kas jų vadas, gal Landsbergis, andsbergis?
Nebylys tyli. Toks tiesus ir, kaip rusams atrodo, išdidus. Jie nebyliui į marmūzę, pasakyk, anas tyli. Rusai su batu jam į dantis, tas vėl tyli. Generolas rusų klausia nebylio: „ты будешь говорить, сука? “ Suka – tai lietuviškai kalė, bet generolas, žinoma, nenorėjo mūsų inteligento pavadinti šunimi, tiesiog jie taip keikiasi, nemoka nesikeikę sakinio užbaigti. Nebylys tyli ir prieš generolą. Tada rusai dar jį kiek paspardė, padaužė, o po to nušovė. Ir nusprendė „liežuvio“ pasiieškoti paprastesnių žmonių tarpe. Ir neapsiriko. Paėmė Pagramančio vieną šnekutį, tas kaip per išpažintį viską išklojo, kas kur kada, su kuo ir kaip. Patenkinti rusai išgaudė visus partizanus Tauragės miškuose pagal tą informaciją ir taip pasilengvino savo padėtį kuriam laikui.
Bet, kaip žinome, vėliau jiems vis tiek reikėjo nešdintis iš Lietuvos. Tada jau Lietuvos valdžia viską suriktavo, kas ką veikė karo metu, kas ką kalbėjo, kas kam ką padėjo. Ir išėjo taip, kad Sungailiškis tapo garsiu administraciniu vienetu, nes savo vienete išaugino tautos didvyrį, iškentusį kankinimus ir neišdavusį kovotojų už laisvę, o Pagramantis liko pajuokos objektu dėl savo nevaldomo plepumo. Sungailiškyje dabar stovi paminklas kvaileliui nebyliui atminti, vasarą, vaikučiai, būtinai ten nuvažiuokite ir gėlių padėkite, dėkite.