Esė apie Svoločių

Taigi, atėjo eilė ir man. Vis apie kitus rašiau, o dabar jau reiktų ir apie save parašyti, nors, aišku, dar ne visus aprašiau savo esėse, bet galų gale teks save nagrinėti kada nors, tai kam čia tempti gumą. Jau ir taip turbūt ne vienas galvoja: „Tai šunsnukis, iš kitų šaiposi, o apie save nė mur mur“. Nusprendžiau, kad metas būti drąsiam, teisingam kitiems ir sau, ir patiekti save ant pajuokos didžiam priešų džiaugsmui ir pergalingam atsidusėjimui – „pagaliau, sulaukėm“. Taigi, „mur mur“ apie mane.
Na Svoločius, kas tai per reiškinys arba įvykis, o gal faktas, taip, geriau faktas rašykų pasaulyje? Patys rašykai iš istorijos yra žinoma atsirado ne taip seniai, gal keturi metai, ir ponas Svoločius, galima sakyti, buvo vienas iš pirmeivių arba bent jau iš pirmojo šimtuko „kitokių rašykų“, kaip jie tada vadinosi. Vadinosi rasyk.kitoks.lt ir tai, galiu drąsiai tvirtinti, buvo kur kas mielesnis pavadinimas už šiandieninį be žodelio kitoks. Dabar kažkodėl rašykai nusprendė susivienodinti su ją supančia minia, ištirpti joje, neišsiskirti ir nebebūti baltomis varnomis. Taip aš galvoju, o kas galvoja kitaip gali pareikšti kitą šio susitapatinimo su aplinka versiją. Net ir gerb. Svoločius savo faktuose ir duomenyse apie save pažymi: „buvau kitoks, dabar esu kaip visi. “ Ką darysi, jei visi tai visi būkime vienodi, ne kitokie ir nedarkykime gamtovaizdžio savo kitoniškumu. Tą, matyt, ir norėjo pasakyti skaitančiai visuomenės daliai ponaitis Niekšas arba kaip mes jau įpratome jį vadinti Svoloč.
Toliau, ... hm... iš faktų apie save autorius daugiau nieko nepateikia, nei amžiaus, nei lyties, tad belieka spėlioti, kad vis tik tai turėtų būti vyriškos lyties egzempliorius, nors iš tikrųjų mums tai ir nėra labai svarbu, juk ne gyventi su juo susiruošėm, ir iš daug ko sprendžiant, visko dabar ir neišvardinsiu, amžius turėtų būti irgi ne vaikėziškas. Beje, prisiminiau, anksčiau Svoločius buvo pateikęs daugiau duomenų apie save ir vieną sukrečiančią mintį netgi galėčiau ir dabar pacituoti, taigi skyrelyje apie save jis rašė: „Visur šalta, bet tėvynėje šalčiausia“. Štai tokia pranašiška, sakyčiau, mintis tada nuskambėjo jo lūpose. Dabar, deja, tuos pasisakymus jis labai riboja. Net ir iš dienoraščių ne ką sužinosi.
Ir visgi ryžtuosi nupiešti piliečio Svoločiaus portretą. Beje, pats Svoločius yra pateikęs kažkada savo poetinį autoportretą. Jei kam įdomu, gali į jį žvilgtelti

            i            i        i
      mint  s  neats  sveik  nusi

          išėjo    k    nepasakė
                    u
                    r
         
            v  y  t  i  s
              n          ė
              e      m     
                b      s
                u  a   
                  v  r
                  op
        u  išlėkti paskui  j         
      a                        ą
      j                       
    ė                            n 
    l        svarbiausioji    u
  a                                o
  g              mintis            g
e                                      a
n                deja                  s

        guodė nebent viltis
      kad sugrįš kada nors ji
                g
                a
                l
                b
                ū
                t
    be to liko dar kitos mintys
            su manimi
        taigi būsiu ne vienas
          m
   
            a

                y
               
                    b

                        e,

o aš bandysiu pateikti savo piešinį.
Svoločius tai mažas, niekuo neišsiskiriantis, pilkas žmogelis, kokių tūkstančiai. Netgi, drįstu tvirtinti, kad jis visapusiškai šlykštus ir atstumiantis, kuprotas, paliegęs, susisukęs, klišas, žvairas, apdaužytas, sulamdytas, apdriskęs ir purvinas ligi koto tipas. Žodžiu, ne Viesulas. Brrrr, vos neapsivėmiau, tikrai nenorėčiau jo susitikti kokiame rašykų naujametiniame baliuje arba galvočiau, kad čia kieno nors maskaradinis drabužis.
Taigi, toks valkata, atstumtasis, visuomenės žaizda ir pūlinys gyveno sau įprastą gyvenimą – knisosi po šiukšlynus, miegojo šiluminiuose mazguose, gėrė antifrizą ir vargo nematė.
Pala pala, jūs paklausite, o kaip gi toks gvėra pateko į garbingas rašykų gretas? Taigi tą aš ir skubu jums papasakoti ir nereikia manęs pertraukinėti, apie viską iš eilės.
Jums teko kada slėpti pinigus nuo žmonos? Na, gaunat algą, dalį prageriat, dalį nusprendžiat pasidėti juodai dienai, taupot, nes žmona pinigus išleidžia, o jūs taupot, pasilaikote kitam išgėrimui, likusius, aišku jau na kažin kas ten ir belikę, jūs kilniaširdiškai atiduodat, ne, ne atiduodat, o labai teatrališkai, susikvietę vaikus ir ypač uošvienę, paklojat demonstratyviai ant stalo, po to krentat negyvas į lovą ir užmiegat. Batus jums nuauna laiminga žmona, uošvienė patikrina kišenius, turėtų daugiau būti, ale kur jis, gyvatė padėjo.
Tikrai, ryte jūs irgi užduodat sau tą patį klausimą, lyg uošvienė jus būtų tuo klausimu užkodavusi: pala, juk šimtą aš pasidėjau. Taip tiksliai, sakiau paslėpsiu. Bet kur aš juos nukišau?
Ir verčiate visus namus, viską kilnojate, atidarinėjate, žmonai teisinatės, kad darote namuose tvarką. Čia dėželės kažkokios nereikalingos, nuo batų, saldainių irgi dėžutė, matyt, būsiu vaikams parnešęs, o, dar lygintuvo dėžė. Ką ir lygintuvą pirkau? Ot kvailys. Gerai, dėžes lauk, mažiau šiukšlių. Susitvarkėt ir dabar jau teisėtai galite spoksoti į televizorių nieko nematančiom akim. Ir po kokios valandos netikėtas proto nušvitimas, taigi šimtinę užkišau lygintuvo dėželės šone. Kartoninė dėžutė, taip sulankstyta, viduje yra užlenkimas ir į jį labai patogu slėpti kupiūras. Basas nubėgate prie konteinerio, o dėžutės jau nėra, tiu tiū. Išvažiavo.
O prie ko čia Svoločius? O prie to, nerazumnas tu žmogau, kad Svoločius yra gilus žmonių pažinėjas, psichologas be penkių minučių. Ir šitą tavo ydą, tai yra nusigėrimą, pinigų slėpimą jis gerai žino, todėl jokia kartoninė dėžutė pro jo rankas sveika nepraeina. Kiekvieną jis išoperuoja, padaro skrodimą ir nustato diagnozę.
Taip jam besidarbuojant vieną kartą pateko į rankas didoka dėžė, ne tuščia. Parsinešė iškart namo, ogi ten televizorius, klaviatūra dar kažkam. Pabandė įjungti, rodo. Kažkokį naują kanalą Windows XP. Bet niekas nevyksta, nei filmų, nei futbolo. Tada  primetė, kad su klaviatūra kažką reikia padaryti. O xosana, taigi čia turbūt tas kompiuteris tiek daug kartų girdėtas man pateko, garbė Aukščiausiajam. Anksčiau vis būdavo girdėti alus alus alus. Dabar jau dažnai girdisi kompas kompas tarpuose dar ir alus paminimas.
Taip štai mūsų gerbiamas Svoločius rado sau deramą užsiėmimą. Išmoko užrašinėti mintis. Po to dar įsigudrino prijungti laidą prie kaimyno interneto ir tada jau visai prieš jį nematytas pasaulis atsivėrė. Na, aišku, pirmiausiai puslapiai su nuogom moterim, paskui, kiti visokie saitai, muzika, įvairiausios prekės, skelbimai, darbo skelbimai. O, darbo nereikia, darbo skelbimų man ne, nenoriu, su darbu Svoločius laikėsi visą gyvenimą nuošaliai, jis jo neieškojo, o darbas dažniausiai jo nerasdavo. Taip jie kažkaip ir prasilenkdavo, todėl ir dabar Svoločius neardė nusistovėjusios tvarkos, buvo visada ištikimas tradicijoms. Konservatyvus žiauriai.
Aha, darbo skelbimų jam nereikia, kas dar? Būtų įdomu ką paskaityti. Ir taip netikėtai Svoločius atranda rasyk.kitoks saitą. Na ten kažką paskaito, o ką, aš irgi taip galiu. Labai ambicingas tas tipas, man regis. Ir pradeda kažką tokio svoločiško rašinėti į tą puslapiuką. Parašo ir žvengia susirietęs kamputyje, mat vaizduojasi, kokį triuškinantį smūgį suduos jo parašymai skaitytojui, kokie jie bus netikėti, kvapą gniaužiantys ir nepakartojami tie jo rašiniai. Kvailys, nieko nepridursi. Ir nuo pat pirmųjų jo rašymų yra žymu, kad jis nori išsityčioti iš to, kas daugeliui yra šventa. Pirmu savo taikiniu jis pasirinko švenčiausią žmonijos lobį bibliją. Na, argi jis ne niekšas? Kur tai matyta? Na, galima ten iš kokio Landsbergio ar Brazausko, netgi iš kai kurių kunigų galima draugiškai pasijuokti, bet iš religijos, iš pamatų, iš Dievo, tai jau negirdėta. Spręskite patys, tai pirmasis Svoločiaus, atsiprašant, kūrinys, beje, nebuvo duotas į rašykus, net pats, matyt, suprato, kad perlenkė lazdą, bet dėl istorinio teisingumo aš leisiu sau jį patalpinti čia jūsų teismui:

Atėjo viena kekšė pas Jėzų išpažinties. "Gerai, - sako Jėzus,
- tik kalbėk į mikrofoną. " Ir įkišo savo dievišką birką
merginai į burną.
            Evangelija pagal Matą.

Siaubas. Arba kitas:

Ir pamatė šventieji, kad ateina pavasaris, ir, pasispjaudę
delnus, puolė įnirtingai treniruoti savo meilės įrankius.
        Iš "Naujojo testamento".

Ir taip toliau. Varė biblijos tema, nebijodamas nei bažnyčios, nei paskutinės teismo dienos. Ale, kur Tamkevičius žiūrėjo? Ir vis tik kai kurių šmaikštumo blykstelėjimų jo kūriniuose pasitaikydavo. Arba kokia įdomesnė mintis. Pvz.:

Dievas sutvėrė žmogų, o po to, kiek pagalvojęs, sutvėrė ir moterį.
        Iš Šv. Rašto.

Na, gana piktinti Dievą ir jo vietininkus žemėje prieš Kalėdas, todėl pereikime prie labiau žemiškų Svoločiaus kūrinių, kurie sekė po Biblijos. Tarkim šitas:

Mėnulyje laimės taip pat nebuvo. Teko grįžti.
Penelopė sėdėjo prie namo ant žemės ir skustuvu darėsi kojų manikiūrą. Buvo šiek tiek pasenusi ir lygiai tokia pat negraži, kaip ir prieš 20 metų.
- Sriuba dar neataušusi, įsipilk, - tyliai ištarė.
Odisėjas nieko neatsakė, paskersavo i sūnų, prie medžio pagaliu mušantį savo žmoną, ir lėtai įžengė vidun.
Pasistiprinęs grįžo laukan ir ištiesė žmonai akmenį:
- Tai iš Mėnulio.
Akmuo niekuo nesiskyrė nuo paprasto.
"Vadinasi ir Mėnulyje, kaip ir Žemėje, tas pats, todėl ir grįžo", - nusišypsojo Penelopė ir įsipjovė skustuvu pirštą.
Kraujas buvo raudonas ir greita čiurkšle sruvo žemėn, po medžiu apsikabinęs žmoną gulėjo pavargęs sūnus.
Dabar Odisėjas jautėsi laimingas - jis vėl buvo namuose, buvo pavalgęs ir jau tikrai žinojo, kad laimės apskritai nėra.

Homeras "Odisėjo kelionės". Epilogas (neskelbta).

Na, nesąmonė. Nesąmonė, nors tu mane užmušk. Į Mėnulį kada žmonės pradėjo skraidyti? Tik XX a. pabaigoje. Ir tą padarė amerikonai, ne graikai. Ir iki šiol tai dar nėra reguliarūs reisai, kad paėmei sėdai į lėktuvą ir jau prašom, Mėnulis, keleiviai būkite atsargūs, pastebėti neaiškūs sutvėrimai. Į Žemę skrisime po pusantros valandos. Tai kam durninti skaitytojus? Kam rašyti bile ką? Galvoja, kad skaitytojas tai lochas, nežino, kas, kur, kada.  Parašyk normaliai, kad vyras truputį buvo nuklydęs, na ne truputį, daugiau, bet tai juk buvo vyras, iš stuomens ir iš liemens, tokiam jokia merga laisvai praeiti neduos. Tai ir užtruko. Viskas aišku ir suprantama ir net pati Penelopė nepyksta, atleidžia ir džiaugiasi, kad vis tik parsirado nebuvėlis.
Čia jau tarp kitko įkišiu savo trigrašį, jei leisit, o jei ir neleisit vis tiek kišu: „Na, mergos, merginos, nebūkit kvailos, nesiekit jūs tų gražuolių, tų aplaižytų, nučiulptų aniuoliukų. Neilgai pasidžiaugsite, devintą retai besulauksite, geriausiu atveju vienuoliktą arba tik paryčiais. Atsibos klausytis apie pasitarimus, seminarus, komandiruotes ir visas kitas nesąmones, paminėsite mano žodį. "
Taigi, toliau Svoločius pradėjo rašyti visokias kitokias nesąmones, kurias galite, jei norite patys pasiskaityti, nors nepatarčiau, kurios vėlgi grupavosi į savotiškus ciklus:
„Laiškai iš malūno“ (manyčiau, jam labai patiko Alfonso Dode knyga panašiu pavadinimu, todėl ir pasiskolino formą, tuo labiau, kad anas jau miręs, atsiklausti reiškias nereikia. Ot Svoločius, o giminės, gal jie, pavyzdžiui ir neleistų, užpatentuotų laiškus), teatriniai darbeliai, t. y. pjesytės ar kažkas panašaus, po to sumanė išsidirbinėti iš kitų autorių, tai yra šaipytis, na gal draugiškai norėjo pajuokauti, kas ten dabar supras, bet kai kurie pajuokos objektai nejuokais įsižeidė, teko Svoločiui skubiai nutraukti tą esių ciklą.
Paskui lyg tai puolė rašyti a la Majakovskis. Lyg tai jis pats būtų rašęs, o Svoloč  tik išvertė. Maždaug galvojo, kad čia visi durniai ir toks bajeris praeis. Ir praėjo, kaip ne keista, keli patikėjo, paskui suprato, kad Svoločius juos išdurinėja ir trina iš pasitenkinimo rankas, baisiai piktinosi, kaip čia taip „издевательство над читателем. “ 
Na, bet ar verta dėl to džiaugtis, kad keli dar durnesni už jį sėdi šiame saite?
Žodžiu, nieko gero neparašė tas niekšas ir eikite visi miegoti. Antra valanda. Labanaktis.