Juodas stalčius

Juodas stalčius VI



Vyro bėdžius



Nori, kad papasakočiau apie prislėgtą vyrą; kas yra išsivadavimas mirtimi nuo gyvenimo, o skaidrumo akimirkomis, vadavimasis nuo mirties gyvenimu. Nebesimasturbuosiu - neatlikinėsiu mažųjų egzekucijų - susilauksi susilaikymo.
Geriau jau sirgčiau verenofobija, geisčiau savo baimės, nesivaduočiau konceptualios tėvystės bėdomis, būčiau besibaiminantis praleisti rungtynes sporto fanatikas, negalėčiau uostinėti kokia moteris, vien uosdamas jos kvepalus. Mane mylėtų uošvė; tyliai švėkščiau kamputyje kaip žąsinas Martynas - gilinčiausi į martystės subtilybes.
Bėdindamas moteriai savo bėdžių jautiesi kaltas, dvejoji vargais, o galiausiai - apsimeti jų nebuvimu. Tai žema mano prigimties praba, geriau prabadausiu pas psichoterapeu - tę.



Juodas stalčius VII



    Ant radiatoriaus džiūvantys rūbai užlieja vyro kambarį lytaus gaiva, persipinusia su moters kvapu, žadina prakeiktą mano, kaip vyro, savybę rūpintis moterimi. Ši savybė prakeikta tik man - vyrui.
Švelnus nupoliruotų, nudegusių pirštų pajautimas slenka link moters, nedrąsiai liesdamas šešėliu, bijodamas sudrumzti moters nuotaikų šviesotamsą, užverčiu akis į dangų, kol žemė pradeda suktis apie Betliejaus žvaigždę, akies obuolyje. Trūkčioja antakis - Dievo antkaklis vyrui - seka moters šakumą.
Per smėlinį dirvos pašalą vyras keliaują į vienį, kol pradeda springti  kankinamas savo sudaiktiškėjusios egzistencijos, kol baigiasi moters neigimo periodas, slepiasi už savo minčių nuo gyvenimo, nuodijamas feministiškos erdvės, iš kurios semiasi trokštamo. Kojos pinsis žvelgiant moterims į akis - pranašauja šviesioji dalis, tik vyro ego nepasiduoda.
Žiurkiškai krebžda vaistų plotkelė kišenėje. Kišiu į savo sriaubę tabletes, likę šuns plaukai ant pirštinių primins gaspadoriavimo namuose laikus, kai gyvenimas nemišo su moters katės šeriais. Tada dar bindzinau ant ledyno slydimo masės, plazdant gėlių celofanui, primėmliojau mėnesėtos būtybės paveiktas - mėmiuku likau.



Juodas stalčius VIII



Skauda kairę asmenybės pusę, mano pasėdų seniai niekas nelietė, išskyrus sesutę - su švirkštu.
Ji pasirodo netikėtai, iššoka kaip ir raudonas taškelis ant tampono. Pratempiu ištvermę nugrieždamas dentiną . Tempiu dienas, kryžiuojasi plaukai griežiant - tas pats klasiškas dūris kasdien, griežlė už danties. Indigo spalva besiblečiančioje lėlytėje, raumenų skausmo malonumo riba, kai baigiasi neapykata sau ir prasideda nykimas, trapeciniai raumenys - skystais maumiais, momenys tolyn nuo omenų.
- Sesute, mano raumuo kaista, tampu priklausomas nuo šaltų rankų. Moterį pamužu keičia moralistė, nors vis dar esu vyras, atremtas į laiptų turėklus.
Belaukiant kopiančios, koptelėjo, kad ir pats galiu virsti kopiančia. Nepasiekęs promenados tik pažinęs promedalį, taip ir gyvensiu tursendamas, karts nuo karto atremdamas pagundą.