Praloštieji

Įtempk mane kaip lanką ir nutaikyk
į šios nakties nejudrų vyzdį strėlę.
Karaliau mano, ak karaliau mano,
įtempk mane
kaip baltą lankstų ginklą,
nes kas gi mums beliko praloštiems
su rūmų porcelianu ir arklidėm?

Beliko tik nušauti šitą naktį,
palaidoti sode, kur mūsų šunys -
Rytojus, Praeitis ir Šiandiena
jos nesuuos, neiškapstys iš žemių.

Mus pralošė. Girti balsai kalbėjo,
kad būna didesnių prasilošimų,
herbus pralošia žmonės, sakė,
ar garbę,  va tada tai...
O dabar –

tik mes, paleidžiantys į laisvę žirgus
iš padegtų arklidžių. Tiktai šukės
su perskeltais per pusę cherubinais.

Tik tavo akys, dvi užlietos valtys
su mano atvaizdu, per daug vandens čia,
sūraus, tamsaus ir staugiančio.
Kur plauksim,
kai pasibaigs karališka medžioklė?

Jau paskutinė.
Tik nušausim naktį.

Paskui užžersim juodžemiu.  Ant kapo
suguls benamiai mūsų kurtai.
Skeptrą,
kuriuo tu mėgdavai atplėšti laiškus,
įsmeigsim vietoj kryžiaus. Neprireiks