Žydroji paukštė

„Šypsokis ir juokis. Juokis ir gyvenk. “ Dažnai tekdavo girdėti šiuos žodžius iš mano mažosios draugės Evelinos. Tačiau niekada nepamiršiu jos pasakojimo, jos vienos vaikiškos istorijos.
  Tai buvo smulkutė mergytė, kuriai nereikėjo suaugusiųjų pamokymų. Niekas net neįtardavo, kad Evelina nemato. Taip taip, ji akla septynmetė. Tačiau pilna optimizmo. Gal tai „kaltas“ jos mokėjimas susikurti pasaulį aklose akyse?
Tad grįžkime prie jos pasakotos trumpos istorijos. Kai susitikau su ja paskutinį kartą, išgirdau jos vaikišką čiauškėjima, kuris man uždavė klausimą: „Monika, ar kada teko tau matyti neapsakomo žavesio paukštytę? “ Ir neleisdama man pratarti nei žodelio tęsė toliau: „Tu nepatikėsi, bet vakar susapnavau mažą mažą paukštelį, kurio spindėjimas negalėjo prilygti niekam. Jos balselis- lyg mano girdėtų lakštingalų čiulbėjimas, tik daug švelnesnis ir skambesnis. Jos kūnelis- tai melsvų spalvų derinys, kuris iš tamsios spalvos pereinantis į šviesią. Ji pasirodė tokia stebuklinga, kad panorusi ją paliesti, sutrikau, nes bijojau jos trapumo. Tu pati žinai, jog mažam vaikui viskas labai smalsu, tad pasiryžusi ištiesiau ranką ir ją nedrąsiai paglosčiau, o ji net nekrustelėjo. Apsidžiaugiau. Nenuleidau nuo jos akių nė sekundėlei (o ji nuo manęs), o paukštė pradėjo kurti savo melodiją, kuri skriejo garsiu aidu į platų pasaulį. Taip, tau tai atrodo per daug blanku ir netikra, bet aš jaučiuosi lyg tą stebuklą, tą trapų padarėlį sukūrusi pati. Tai mano didžiausias ir brangiausias kūrinys šiame pasaulyje.
  Monika, norėčiau, kad ta paukštė atneštų dalelę gyvenimo į tavo širdį, nes tik tau galiu padovanoti savo svajonę. Kokią? Tu pati gerai žinai... “
  Po šių žodžių Evelina nutilo, nes pajuto, kad esame jau ne vienos, o man beliko suprasti jos norą. Paklausi kokį? Ogi paprastą- pamatyti žydrąją paukštę tikrovėje.