iš mandagumo pažadėk,
kad perplauksi
mėlynojo rūko užkratą –
kad nariuotais
konkistadoro kumščiais
atklysi iki žiemos šiekšte
pavargusios mano galvos,
ant pagalvės
aštrių svilinančių smilčių
tarsi grynuolį ją migdysi
bekraštėj monotonijoj
dienų