Gyvenimas yra pilkšvai melsvas

pro stiklo šukes ir metalinį šydą žvelgiau į pilkšvai melsvą pasaulį. O kiek daug čia veiksmo! Spalvoto. Ir garsaus. O gal tylaus. Tačiau nenušlifuoto.

Seniai besijaučiau tokia bejėgė. Lyg išskrido į šiltus kraštus mano rankos ir kojos. Lyg be to - aš ne aš. Ne žmogus. Kaip ir be druskos lašo veide.

Kurmiarausio urve tupėjo ašaros. Kurios pačios švyti. Paėmiau jas. Nešu rankose ir tuo didžiuojuosi, nes jų neišmetu! Iškeliu į viršų ir rodau. Tegul visi pilkšvai melsvi padarai žvelgia. Lyg su liūdesiu ar užuojauta. O gal pavydu. O gal noru visa nešti.

pro stiklo šukes ir metalinį skydą žvelgiu į pilkšvai melsvą pasaulį. O kodėl čia viskas kinta! Spalvotai. Ir garsiai. O gal tyliai. Tačiau nenušlifuotai.