Ištrykšiu

Ištrykšiu kaip praeito šimtmečio votys.             
Sudušiu kaip veidrodžio šukės už ateitį.           
Ir liks tik malūnai: tušti, iškovoti.
Ir verks dulsinėjos, kurių jūs nematėte.
    Mane jau paskolino žiemai kaip molį,
o žiemą išmainė, be lovos išniekino.
Ištirpsiu kaip sniegas į partiją solo -
jau dantys ištirpo protingi ir priekiniai.
    Liežuvis dar liko kaip koks suvenyras:
cituosiu save aš iš Dievo įsakymų,
kur mano šventorius neganomas styro,
kur prakaitas proto dar įsčiose lakamas.
    Išneškite duobę – nupirko man griovį:
kad tilptų šešėlis, tvėrėjo sulopytas.
Aš savo paminklą iš kamščių sukroviau.
Galiu dovanoti net kryžių iš lopetų.
    Nespėsiu, matyt, įsigyti beretės.
Ir rankos atvėso – jos plikos, be kojinių.
Ištrykšiu eilutėm. Beveik kaip poetas.
Už ką ir prieš ką mes, nykštukai, kovojome?