nuo paryčių iki arbatos

o už sienos begėdiškai juokias,
izoliuoti kontoroj tarp stalčių,
jų gyvenimas pilkas ir juodas,
jų gyvenimas šildosi šalčiais.
kas tie jie? net ir rytas nežino.
jis protingas, o vakaras kvailas,
bet susėdę jie duoną dalinas,
ačiū sako ir geriamos dainos.
ir išbarstomi žingsniai į naktį,
kuri jungia takus su šešėliais,
ir tik ašaros krenta, apakti
per vėlu, tu ir vėl nesuspėjai.

atsibundam, užkandame kūnu
ir ant sienos nupaišome randą,
vakar žaidėme, slėpėmės - būna,
dar kitų ligi šiolei neranda.